Labai norėjau patikrinti dar kartą režisierę Eliza Hittman, kurios įspūdingai sukurtą dramą „Niekada, retai, kartais, visada“ (2020) teko pamatyti. Tai slogus filmas, apie paauglę, kuri pasidaro abortą, tačiau savitai, unikaliai ir puikiai perteikta istorija kino kalba. Nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisierės darbą, rodytą kino teatre „Skalvija“ pavadinimu „Paplūdimio žiurkės“ (angl. Beach Rats) (2017). Pastarasis filmas, kurio scenarijų parašė pati režisierė, pasakoja apie paauglį, gyvenantį miestelyje prie jūros. Jo tėvas miršta nuo vėžio, jis diena iš dienos trinasi su gauja prie paplūdimio, žaidžia žaidimus, vartoja narkotikus, vagia iš tėvo psichotropines medžiagas ir susiranda merginą, tačiau intymūs santykiai su ja nesimezga, nes vaikinukas vakarais, kai lieka vienui vienas, prisijungia prie interneto ir bendrauja sekso portaluose su gerokai vyresniais vyrais už savęs.
 |
| Filmo plakatas |
Maištinga siela
sielamaistinga.blogspot.com
Frenkis, pagrindinis veikėjas, iš tikrųjų atsidūręs dvilypiame gyvenime: vieną gyvena dienos metu, o kitą – nakties. Tai prieštaringas jaunuolio gyvenimas, kurį bando Frenkis susiderinti, tačiau kaskart suvokia, kad meluoja sau ir aplinkiniams. Dėl to kenčia jo puiki ir jautri mergina, trūkinėja santykiai su motina, jis linkęs užsimiršti narkotikuose... Tiesa, filme nagrinėjama tema nėra nauja ir, tiesą sakant, jau matyta kituose nepriklausomo kino pavyzdžiuose, todėl tikėjausi, kad filmą pakylės režisierės kalbėjimo pasirinkta maniera, kuri leidžia atskleisti dar nematytus ir nepatirtus kine LGBTQ susipriešinimo su sunormintu pasaulio briaunas. Lyginant su ankstesniu filmu, šis šiek tiek šabloniškesnis, vietomis scenos gana neįtikinamos, sausokos, bet jų mažuma.
Iš tikrųjų „Paplūdimio žiurkės“ vykęs filmas ir tinkamas visiems žiūrovams, ne tik LGBTQ. Ypač negalintiems suprasti arba žmonėms, linkusiems skirstyti. Filmas nemoralizuoja, nepamokslauja, nesistengia padaryti taip, kad pritartumėte LGBTQ žmonėms, bet leidžia pasijusti ir mąstyti iš tos suskaldytos perspektyvos, pamatyti, kuo kartais gali gyventi homoseksualūs jaunuoliai, kurie marginalizuojami ryškiomis vaivorykštėmis ir aplipdomi genderizmo mitais. Frenkis visais atžvilgiais yra šiurkščių ir agresyvokų jaunuolių kompanijos dalis, jis su jais elgiasi hiper aktyviai heteroseksualiai, jų išvaizda chuliganiška – čia autorė šiek tiek erotizuoja, sakydama, kad homoseksualumas dar nėra vien tik švelnus ir vien tik perteiktas lyčių elgsenos stereotipais. Homoseksualumui negalima priskirti socialinių grupių, jų yra visur ir jie kai kur itin sunkiai atpažįstami. Šis filmas man priminė prieš porą metų „Kino pavasaryje“ matytą irgi tokį nestandartinį slovakų filmą „Pasekmės“, kurio centre – brutalus ir į chuliganišką veiklą linkęs homoseksualas, turįs savo skustagalvių gaują...
Pagrindinį vaidmenį atlikęs britų aktorius Harris Dickinson buvo įtaigus, drąsus ir apsinuogindamas ir atlikdamas tokį vaidmenį. Ši režisierė randa organišką kino kalbą, kuri būdinga nepriklausomam kinui ir geba išskleisti susipriešinimo problemą tarp to, kas iš tikrųjų esi ir to, ko iš tavęs tikisi pasaulis. O ką daryti, kai vieną dieną atsibundi ir supranti, kad esi visiškai į tuos rėmus netelpantis? Pirminė ir žūtbūtinė kova pirmiausia vyksta su savimi, o kai ji įveikiama, aplinkiniam pasauliui dažniausiai belieka tik prisitaikyti, aišku, jeigu toje kovoje nepridarai kvailysčių.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 6.4