„Kiekvienas širdį turintis žmogus būtų pasielgęs taip pat", - ištarė Rūta Vanagaitė kalbėdama apie žmones, kurie galimai priglaudė į jų namus pasibeldusius migrantus ir dėl to sulaukė teisėsaugos dėmesio. Portalui jarmo.net ji kalbėjo, kad už situaciją, jog kenčia žmonės - Lietuvoje prieglobsčio prašantys migrantai - atsakingi konservatyvūs politikai, ypač - Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, o taip pat ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto Seime pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Iki rudens Rūdininkuose esančioje pabėgėlių stovykloje savanoriavusi garsi rašytoja įsitikinusi, kad Lietuva vis dar „išlieka nepakanti visiems, kurie yra kitokie".
 |
| R. Vanagaitė | Elenos Orlovos nuotr. |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
„Jų skambutis gali lemti tūkstančius žmonių likimų", - apgailestavo R. Vanagaitė kalbėdama apie minėtus politikus.
Ji ėmėsi savanoriauti Rūdininkų, Medininkų stovyklose. Čia, teigė ji, pradžioje vyravo visiškas chaosas, situacija buvo kone nekontroliuojama, bet viešai apie tai kalbėti savanoriams nebuvo leidžiama.
„Tikriausiai kai kurie politikai, kai kurie žmonės galvoja: „Taip jiems ir reikia, parazitams". Lietuva, neslėpkime, yra nepakanti šalis. Tie žmonės tikriausiai galvoja, kad kuo daugiau kančių patirs, tuo greičiau išvažiuos pabėgėliai iš mūsų šalies atgal. Bet juk kokia baisi jų situacija! Valstybės institucijos sako, kad ir teroristų yra, bet juk ne visi turi dokumentus, ne visų prašymai išnagrinėti, kaip jie gali taip teigti, kai net neišsiaiškina iki galo? Dabar žmonės yra skirstomi į pažeidžiamus ir nepažeidžiamus. O kaip atskiria, kuris pažeidžiamas, o kuris - ne? <...> Viskas išpučiama. Parodomos koks vienas negeras pavyzdys ir sakoma, kad visi tokie. Štai sakoma, kad prieglobsčio prašytojai netvarkingi. Rodomi vaizdai iš stovyklų, jog metalinės lovos sulankstytos, jog medžių žievės nuluptos. O kaip tie žmonės turėjo gyventi, kai niekas jiems normalių sąlygų nesuteikė? Jie lankstė tas lovas dėl to, nes norėjo pasišildyti maisto, grilį pasidaryti. Žieves lupo irgi ne iš gero gyvenimo. Bet Lietuvos žmonėms rodomi tik tokie vaizdai, kad kokie migrantai netvarkingi", - sakė R. Vanagaitė.
Ji ne kartą žėrė kritikos Vidaus reikalų ministrei A. Bilotaitei. Rašytoja teigė, kad ši politikė elgiasi itin nacionalistiškai.
Anot jos, rudenį, šąlant orams žmonės tebebuvo palikti lauke. „Tiesiog tragiškas vaizdas. Jautėsi bejėgiškumo jausmas - negali padėti tiek, kiek norėtum", - sakė R. Vanagaitė.
Pasak jos, Lietuva praktiškai nesusitvarko nė su viena vadinamąja krize, kuri kyla. Susidaro įspūdis, kad tam tikri veiksmai, lemiantys prieglobsčio prašytojų kančias - rūbų, maisto trūkumą - atliekami kone tyčia.
„4 tūkstančiai migrantų? Ar žinote, kiek jų Vokietijoje? Ten jų dešimtys tūkstančių. O čia tik keli tūkstančiai ir nesugebame surasti antklodžių, drabužių", - apie tai, kokia situacija buvo tuomet, kai Lietuvą užklupo migrantų antplūdis, prabilo R. Vanagaitė, mačiusi tai savo akimis.
Pasak jos, savanoriai negalėjo atlikti jokių papildomų veiksmų nei nurodyta. Esą nebuvo leidžiama padėti daugiau nei pasakyta. „Net bendrauti su pabėgėliais nebuvo galima. Buvo pasakyta, kad jeigu jie ko nors klaus, tai atsakyti, kad taip, problema žinoma ir sprendžiama. <...> Vienam migrantui įtarė COVID-19, nors net nebuvo atskiros palapinės, kurioje jį izoliuoti. Nebuvo jokių testų. Neišlaikė širdis - nuvažiavau, nupirkau, ir ne vieną, o tris. Savanoriai, deja, pastatyti į tokią padėtį, kad padėti sunku", - sakė ji.
Problema palikta savieigai - ji nebuvo sprendžiama tol, kol tuo nesusidomėjo žiniasklaida.
„Buvo aiškiai pasakyta, kad jeigu pamatysite žurnalistus, nurodykite jiems, jog kreiptųsi į viešųjų ryšių atstovus. O ką tie atstovai Vilniuje žino? Nieko praktiškai. Pradžioje nebuvo nieko žinoma apie padėtį stovyklų viduje", - dėstė R. Vanagaitė.
Už viešą kritiką galima sulaukti sankcijų. R. Vanagaitė sakė, kad ją iš savanorių sąrašų „išmetė kaip musę iš barsčių".
„Žiniasklaida - ketvirtoji valdžia. Bet jų neįleido. Neteikė informacijos. Žinau, kad kai kurie savanoriai bendravo anonimiškai, kalbėjo apie problemas ir tik tuomet jos pradėtos spręsti. <...> Valdžios institucijos iš esmės ėmėsi atlikti daugiau veiksmų tik po to, kai į reikalus įsikišo Europos žmogaus teisių teismas", - konstatavo R. Vanagaitė.
Pašnekovei gerai įsiminė vienas atvejis, kai prieglobsčio prašytojams reikėjo drabužių, antklodžių, bet jų ilgai nesulaukta. Įvyko ilgos viešųjų pirkimų procedūros, o kariuomenė pagalbos šiais reikmenimis tiesiog nesutiko teikti. Kai pagaliau stovykloje pasirodė vargani paketai (žmonėms buvo skirta vos po šortus, po marškinėlius), jautėsi baimė: galbūt šąlantys žmonės apsidžiaugs tai gavę, o galbūt ir kils milžiniškas maištas, nes šis paketas, anot rašytojos, priminė labiau pasityčiojimą, o ne realią pagalbą.
Antklodžių migrantai negavo iki rugsėjo.
Pasak R. Vanagaitės, Lietuva nepakanti „kitokiems" - nei migrantams, nei LGBTQ+ bendruomenei (o jų yra ir tarp prieglobsčio prašytojų), nei, galų gale, moterims.
„Toks jausmas, kad niekas nepasikeitė. Kaip taip gali būti?" - retoriškai klausė ji kalbėdama apie praėjusio amžiaus tragediją, kai Lietuvoje įvyko Holokaustas, o prie jo prisidėjo vietos gyventojai.
Taip ji apibūdino tiek tuomet, tiek dabar matomą situaciją, kai pažeidžiamoms žmonių grupėms lipdomos etiketės, teigiama, kad jie kelia grėsmę.