Prieš metus Silvestras Beltė gyveno Jungtinėje Karalystėje. Šiais metais grįžęs į gimtąją šalį, vaikinas pasinėrė į kūrybą. Su žinomu atlikėju susitikome vienoje Vilniaus kavinių Vokiečių gatvėje ir pasinėrėme į pokalbį apie gyvenimą mūsų šalyje, muziką, mokslus Didžiojoje Britanijoje, siekius ir svajones.
 |
| Silvestras Beltė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
– Kaip lekia Jūsų dienos? - pasiteiravau S. Beltės.
– Esu viską paleidęs. Stengiuosi dirbti su emocine sveikata, jaučiuosi pažengęs. Dabar mėgaujuosi. Sausio mėnesį grįžęs į Lietuvą atostogoms gavau porai mėnesių darbo pasiūlymą. Po to pradėjau bendradarbiauti su viena įrašų kompanija. Taigi, jau 8 mėnesius esu Lietuvoje. Nieko neplanavau. Supratau, kad kai neplanuoji, nutinka nuostabūs dalykai, reikalai klostosi taip, kaip nori. Taigi, tos dienos lekia jų pernelyg neplanuojant. Kai ką nors planuoju, vis tiek kažkas nutinka ne taip. Kam stresuoti?
Žinoma, ateis ir toks momentas, kai reikės imtis darbo. Tačiau manau, kad viskas bus gerai.
Intensyviai ruošiuosi keliems klipams. Išleisiu kelias dainas. Viena jų - su Jessica Shy. Tai nutiks rugsėjį. Kita daina paruošta jau prieš metus, šiuo metu laukia savo eilės.
– Kai gyvenote Londone, studijavote, tiesa? Kodėl studijas pasirinkote būtent jame?
– Taip, studijas baigiau prieš 2 metus. Londone gyvenau 5-erius metus. Baigęs studijas kurį laiką dirbau grožio salone, bet prasidėjo karantinas. Šių metų sausį norėjau grįžti Kalėdoms, bet Vyriausybė buvo nusprendusi, kad grįžti nelabai galima. Taigi, Lietuvoje atsidūriau po naujų metų.
Kalbant apie studijas, ne itin tą planavau sąmoningai. Greičiau jau pasąmoningai (šypsosi, - jarmo.net). Mano pusė šeimos narių gyvena Didžiojoje Britanijoje. Kai pirmą kartą apsilankiau Londone, pajaučiau laisvę, namų kvapą. Žinojau, kad jame gyvensiu. Mokyklą baigiau taip, kad vos įstojau į universitetą, bet pavyko ir išvažiavau.
– Pasirinkote komercinės muzikos studijas. Ar taip nusprendėte dėl to, nes su šia sritimi siejate savo likusį gyvenimą?
– Išties, nuo pat mažens tai mane lydėjo, neturėjau nei plano B, nei C. Visą laiką žinojau, kad muzika yra mano ateitis.
– Ar nuo mažens norėjote būti įžymus?
– Nesvarbu, kokioje formoje, tačiau norėjau sieti gyvenimą su muzika. Nuo mažens žiūrėdavau „Dainų dainelę", todėl gal ir užrašė mane tėvai į muzikos mokyklą. Mokiausi bemaž 14-ką metų. Tikriausiai toks mano kelias.
– Kai sulaukėte pilnametystės, pradėjote dalyvauti įvairiuose projektuose.
– Nuo anksčiau. Konkursuose dalyvaudavau dar mokyklos laikais. Vykdavome tiek į kitas šalies vietas, tiek į užsienį. Vėliau atsirado realybės šuo, televizijos projektai.
– Dėl realybės šou, kai kuriems tas formatas atrodo labai keistas, nes esi nuolat stebimas, viskas matoma, kiti žmonės komentuoja. Kaip pasiryžote tokiam dalykui?
– Gyvenime kokį 90 procentų, manau, esu atviras. Pirmame realybės šou „Aš - super hitas" sudalyvavau po to, kai sesuo, pamačiusi kvietimą, man tai pasiūlė. Tuo metu gyvenau Jungtinėje Karalystėje. Pagalvojau: „Apie kokį dalyvavimą čia gali būti kalba". Tačiau viskas susidėliojo į savo vietas. Universitetas tai priėmė kaip mano praktiką.
– Laimėjote šį projektą. Kas atvedė į sėkmę?
-Nesu tikras, gal žmonėms patiko tai, kad esu laisvas, nebijau parodyti savęs tokį, koks esu. Nieko neslėpiau. Buvau visiškai atviras kalbėdamas apie savo seksualinę orientaciją, nuo pat pradžių žinojau, kad reikės šią paslaptį atskleisti. Taigi, atidaviau ją prodiuseriams į rankas. Ir jie nusprendė antrą savaitę, kad jau pats laikas. Tuo metu apie mane jau kalbėjo kiti dalyviai, jog aš kažkoks kitoks. Ir aš tiesiog atvėriau visas kortas.
– Ne visi dalyviai su Jumis buvo draugiški. Kaip pavyko su jais sugyventi?
– Esu toks žmogus, kad galiu su visais sutarti, net su tokiais, su kuriais nelabai eina susitarti (juokiasi, - jarmo.net). Moku prieiti prie žmonių, rasti bendrą kalbą ir tada, kai esame iš visai kitų pasaulių. Taigi, nebuvo taip, kad su kažkuo nesutariau ar manęs labai nemėgo. Jeigu mūsų asmenybės nederėjo, mažiau bendravome, tačiau nesipykome. Aišku, būta dramų, kai kurie mane erzino, tikiu, kad ir aš kažką erzinau - tai normalu, kai 3 mėnesius gyveni su nepažįstamais žmonėmis tuose pačiuose kambariuose.
– Laimėjęs projektą pasiėmėte 10 tūkstančių eurų prizą. Ką su jais nuveikėte?
– Atrodo, labai daug pinigų, wow. Tačiau išties per kokius 3 ar daugiau mėnesių nieko neliko. Dabar pataupyčiau labiau, bet tuo metu buvau tokio mąstymo, kad jeigu laisvai gavai, tai laisvai ir išleisk. Žinoma, nemažai pinigų skyriau muzikai. Išleidau klipą, savo dainą „Tave radau". Tai nemažai kainavo. Nusipirkau kompiuterį, kurį iki šiol naudoju muzikos kūrybai. Taip pat įsigijau mikrofoną. Žodžiu, gavau dalykų, kurių anksčiau negalėjau sau leisti. Žinoma, tuo pačiu ir pagyvenau - nusipirkau gražių rūbų, visą vasarą lankiausi restoranuose.
– Ar planuojate savo gyvenimą Lietuvoje, ar vis tik plaukiate pasroviui ir kaip bus, taip?
– Pastarasis variantas. Žinoma, mėgstu keliauti. Kaskart, kai aplankau naują šalį, suvokiu, kad mane žavi įvairios kultūros. Esu pasaulio žmogus. Nenorėčiau viso gyvenimo praleisti vienoje vietoje. Šiuo metu Lietuvoje statau pagrindą muzikos karjerai, svarstau, kad kuriam laikui čia apsistosiu, bet po pasaulį taip pat norėčiau pakeliauti.
– O kur labiausiai trokštate nuvykti?
– Nelabai esu buvęs Azijoje. Nelabai iki šiol ir traukė. Tačiau tikrai norėčiau į Japoniją, Tailandą, Australiją, Ameriką.
– Muzikos pasaulyje buvote nusitaikęs į Azijos šalių rinkas. Kaip sekasi?
– Azijos žmonės labai mėgsta kitataučius. Jiems patinka kitokia muzika. Ir yra muzikos platforma, kurioje galima parodyti savo muzikos kūrinius. Taigi, manau, kad ateityje tai tik plėsis.
– Nemažai kalbame apie siekius ir svajones. Kartais nutinka, kad žmonės pasvajoja, bet visa tai ir lieka jų galvoje. Ką Jūs patartumėte jauniems, savęs ieškantiems žmonėms? Kaip siekti svajonių ir jas įgyvendinti?
– Labai svarbu suprasti, kokia yra ta svajonė. Ko išties norima. Kai tikrai kažko trokšti, nėra jokios kliūties. Gali nuversti kalnus, žengti per save, daryti viską, kad to pasiektum. Manau, kad žmonės, kurie pasiduoda, ne 100 procentu išties norėjo, nebuvo įsitikinę.
Be to, jaunam žmogui pasakyčiau, kad kuo daugiau įvairios veiklos išbandys, tuo labiau pažins save, pasaulį, atras tai, kas išties domina.
O šiaip tos svajonės - pernelyg sureikšmintas dalykas. Mes esame tiesiog žmonės, mūsų tikslas - gyventi ir mėgautis kiekviena diena. Juk tokiu atveju tik gyvename dėl kažkokio tikslo, o jį pasiekus vėl pamatome kitą tikslą, pametame gyvenimo prasmę. Nesu tikras, ar svajonės turi užvaldyti visą gyvenimą, - kalbėjo pašnekovas.
Antrąją interviu dalį skaitykite čia: „Esame susipriešinę. Po mokslų Londone į Lietuvą grįžęs Silvestras įsitikinęs - mus sujungti gali muzika"