„Kada man atsiskleisti?", „Kaip tai padaryti?", „Ką man pasakyti savo tėvams?" - tokius ir panašius klausimus neretai galima išgirsti iš neheteroseksualių paauglių, jauno amžiaus žmonių. Psichologė Rasa Katinaitė sako, kad kiekvienas atvejis yra individualus, vis tik atsiskleidimas nėra vienkartinis procesas, tai vyksta nuolat, tam reikėtų ir šiek tiek pasiruošti. Pasak jos, niekas neturi būti verčiamas atsiskleisti, jeigu to daryti nenori. Be to, pašnekovė pažymėjo, kad Lietuvos visuomenei išliekant homofobiškų pažiūrų būtina įvertinti ir savo saugumo situaciją.
 |
| Rasa Katinaitė | Asmeninio albumo nuotr. |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Tėvai ir priima, ir atstumia
R. Katinaitės įžvalgos apie LGBTQ+ asmenų atsiskleidimą bei tėvų reakcijas į tai atgulė ir Vytauto Didžiojo universiteto literatūros apžvalgoje, kurią ji parengė kartu su Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė
Apžvalgoje minimos situacijos, kai tėvai įvairiomis aplinkybėmis demonstruoja tiek priėmimo, tiek atstūmimo reakcijas sužinoję, jog jų vaikai yra neheteroseksualūs. Esą tokios reakcijos atspindi tėvų sunkumus priimant
LGB (lesbietės, gėjaus, biseksualaus) jaunuolio seksualinę orientaciją, susimaišiusius
su noru geriau suprasti ir priimti. „Aš tave myliu, bet...", - neretai nuskamba tokia frazė iš tėvų lūpų. Tėvai mano, kad taip jie vaikus priima. Tuo metu pastariesiems atrodo, kad taip tėvai juos atstumia.
 |
| Asociatyvi P. Ramono nuotr. |
R. Katinaitė sakė, kad tėvų reakcijos po žinios apie homoseksualią arba biseksualią vaiko orientaciją neretai būna susijusios su baime, neigimu, sunkumu suprasti, net nepasitikėjimu ir pykčiu.
„Dauguma istorijų, kurias girdėjau savo aplinkoje arba kalbėdama su tikslinėmis grupėmis, tokios ir yra, kadangi visuomenė pakankamai homofobiška. Kai tėvai sužino, kad jų vaikas priklauso LGBTQ+ bendruomenei, būna, kyla baimė dėl vaiko saugumo, dėl to, kad jis neturės vaikų, kad iš jo tyčiosis. Kai kurie tėvai pataria save apsaugoti niekam daugiau to nesakant. Kadangi tėvai užaugę toje aplinkoje, kurioje homoseksualumas buvo laikomas psichikos sutrikimu (kai jie augo, ši orientacija nebuvo pašalinta iš psichinių sutrikimų sąrašo), tai natūralu, jog jiems patiems tai sunku priimti", - pažymėjo psichologė.
Tačiau po kurio laiko, sakė R. Katinaitė, tėvai dažniausiai sugeba priimti savo vaikų neheteroseksualią orientaciją. Vis tik jeigu laikui einant situacija nesikeičia, kyla problemų.
 |
| Asociatyvi P. Ramono nuotr. |
Kada atsiskleisti?
Neretai LGBTQ+ paaugliai nešiojasi nerimą savyje, kaip į jų tapatybę reaguos tėvai. Kai kurie klausia, kada būtų geriausias metas atsiskleisti.
„Tai labai individualus klausimas ir vienos formulės nėra. Atsiskleidimas nėra vienkartinis procesas, jis vyksta visą laiką: pradedi mokytis naujoje mokykloje arba randi naują darbą, kitaip tariant, susipažįsti su naujais žmonėmis, ir tai vis vyksta. Taigi, žmogus neatsiskleidžia tik vieną kartą. Žmogus, galvojantis apie atsiskleidimą, turėtų pagalvoti, ar jis jaučiasi saugiai, nagrinėti, kaip jis jaučiasi apie tai kalbėdamas su kitais. Atsiskleisti reikėtų tada, kai jautiesi tvirtai, kai nori, jog kiti žmonės apie tave žinotų", - dėstė pašnekovė.
Ji akcentavo, kad jeigu, pavyzdžiui, moksleivis nuolat iš tėvų girdi homofobiškas replikas, yra stipriai nusiteikę prieš LGBTQ+ bendruomenę, geriausia palaukti, kol bus galima išeiti iš namų pradėjus studijuoti arba dirbti, susiradus gyvenamąjį būstą.
„Reikėtų pradinio kapitalo, kad net jeigu tėvai ir išvarytų iš namų, tai gyvenimas negriūtų", - kalbėjo R. Katinaitė.
Pašnekovė apgailestavo, kad reikia įvertinti savo saugumo situaciją, tačiau, anot jos, tai daryti būtina.
„Kol nesi saugus - nėra gerai atsiskleisti. Kita vertus, kiekvienas mes vertiname savo gyvenimą individualiai. Niekas negali spausti, kad štai, dabar jau būtina atsiskleisti", - sakė R. Katinaitė.
Susiduria su depresija
Ji teigė, kad, JAV duomenimis, LGBTQ+ asmenys, ypač jaunimas, yra ta žmonių grupė, kuri labiau susiduria su rizika dėl savižudybių - tai lemia homofobiška, nesaugi aplinka. Taip pat LGBTQ+ asmenys dažniau patiria depresiją. Tiesa, duomenų apie Lietuvos LGBTQ+ bendruomenę kol kas nėra.
„Tačiau kadangi Lietuva ir taip pirmauja savižudybių skaičiumi, kadangi mūsų šalyje LGBTQ+ situacija yra prastesnė nei JAV arba Jungtinėje Karalystėje, galime tikėtis, kad situacija yra net prastesnė ir dėl savižudybių. Tokia mano hipotezė", - aiškino R. Katinaitė.
Jos rengtoje literatūros apžvalgoje minima, kad tos pačios lyties trauka pasižyminčios merginos mažiau laiko leidžia kartu su savo tėvais, jų mažiau artimi tėvų ir dukros santykiai nei heteroseksualių bendraamžių. Tai prisideda prie jų depresijos simptomų sustiprėjimo.
Homoseksualiems vaikinams šis ryšys išlieka tik santykiuose su
motina, o santykiuose su tėvu yra atvirkštinis, t. y.
kuo daugiau laiko homoseksualus vaikinas praleidžia
su tėvu ir kuo artimesni ryšiai su juo, tuo stipresnis
jo depresijos simptomų pasireiškimas. R. Katinaitės apžvalgoje minimi autoriai
spėja, kad vaikinai, leisdami laiką su tėvu, nuolat susiduria su vyriškumo normos demonstravimu ir šios
normos neatitikimas skatina depresijos sustiprėjimą.