1965 m. rugpjūčio 22 d. Vinipege (Kanada), Janet ir Rono Reimerių – iš menonitų bendruomenės kilusių, prieš devynis mėnesius susituokusių jaunavedžių – šeima susilaukė identiškų dvynių. Briusas Reimeris pasaulį išvydo pirmas.
 |
| YouTube/Facebook nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Kai berniukams buvo maždaug pusė metų, jaunieji tėvai pastebėjo kylant šlapinimosi problemų, todėl kreipėsi į gydytoją. Diagnozavus fimozę (apyvarpės susiaurėjimą) vaikams buvo paskirta apipjaustymo procedūrą. Tokia intervencija neatrodė kažkuo ypatinga, mat tradiciškai ji būdavo atliekama skalpeliu, todėl tėvai ramiai paliko mažylius ligoninėje ir planavo atsiimti juos kitą dieną. Tačiau ankstyvą rytą suskambo telefonas: gydytojas pranešė, kad įvyko nesėkmė procedūros metu taikant elektrokauterizacijos metodą - audiniai buvo taip stipriai pažeisti, kad vyresnėlis liko be varpos.
 |
| freepik.com vizualizacija |
Vyresniojo sūnaus likimu susirūpinę tėvai 1967 m. kreipėsi į Johno Hopkinso universitetinę ligoninę Baltimorėje (JAV), kur tuo metu dirbo Johnas Money (1921 – 2006 m.) – iš Naujosios Zelandijos kilęs psichologas ir seksologas. Tuo metu gydytojas buvo žinomas lytinio vystymosi ir lytinės tapatybės (angl. gender identity) sričių specialistas, atstovavęs vadinamąją „lyties (angl. gender) neutralumo teoriją“.
Tradiciškai buvo manyta, kad žmogus turi įgimta vidinį supratimą ar yra vyras, ar moteris – instinktą, dėl kurio linkstama prie vyriškumo arba moteriškumo, kad tai lemia genai ir hormonai, dar iki gimstant. Laikantis tokio supratimo, mažojo Briuso lytinė tapatybė jau buvo nulemta įsčiose, tačiau J. Money galvojo kitaip. Pagal jį, X ir Y chromosomos bei hormonai lėmė biologinę lytį, tačiau lytinė tapatybė, su kurios užuomazga gimstama, iš esmės buvo formuojama auklėjimu. Darant tokias prielaidas buvo teoriškai įmanoma berniukui tapti mergaite ir išmokyti jį atitinkamai elgtis.
 |
| Chromosomos | Asociatyvi „Unsplash" nuotr. |
J. Money buvo pirmasis, o savo laiku galbūt ir vienintelis, kuris specializavosi darbo su interseksualiais žmonėmis srityje siekdamas geriau suprasti šias būkles ir su jomis susijusias problemas. Vertinant interseksualius naujagimius pagal išorinius požymius neretai pasitaikydavo lyties nustatymo klaidų, todėl vaikai buvo auginami ne tos lyties, kurios išties buvo.
J. Money nuo 6-ojo dešimtmečio sukaupė ilgametę patirtį tyrinėdamas būtent tokius atvejus. Jis pastebėjo, kad, pavyzdžiui, moters chromosomas ir reprodukcinius organus turintis, bet su varpa gimęs naujagimis, jei auginamas kaip berniukas, užauga tikėdamas, kad yra berniukas. Tuo remiantis buvo išvystyta vadinamoji „neutralumo teorija“, kurioje teigiama, kad žmogus gimsta neutralios socialinės lyties ir iki 2 m. amžiaus, kol vaiko smegenys yra labai lanksčios, taikant reikiamas priemones, galima nulemti jo lytinę tapatybę.
 |
| Lytinė tapatybė, anot Johnas Money, su kurios užuomazga gimstama, iš esmės formuojama auklėjimu | Asociatyvi Karina Carvalho/Unsplash nuotr. |
Šiomis J. Money ir kolegų išvadomis vadovavosi gydytojai, spręsdami dėl interseksualių vaikų lyties ir atitinkamos chirurginės intervencijos.
O tuo metu Miltonas Diamondas (1934 m.), anatomijos ir reprodukcinės biologijos profesorius, laikėsi kitos nuomonės teigdamas, kad žmonės, nors ir veikiami aplinkos, gimsta instinktyviai suvokdami savo lytinę tapatybę kaip ir visi kiti gyvūnai. 6-ajame dešimtmetyje profesorius tyrė testosterono poveikį biologinės lyties vystymuisi ir lytinei tapatybei.
 |
| Vieni medikai galvojo, kad žmonės instinktyviai suvokia savo lytį, kiti - jog tam tikrai lyčiai priskiriamo elgesio galima išmokyti | Asociatyvi Frank Mckenna/Unsplash nuotr. |
Bandymai su gyvūnais parodė, kad vaisiaus vystymosi metu paveikus moteriškos lyties embrionus testosterono injekcijomis, subrendus patelėms pasireikšdavo priešingai lyčiai būdingas elgesys. Tačiau ši jo teorija dėl testosterono vaidmens lytinei tapatybei, prieštaravusi „neutralumo teorijos“ idėjoms, nesulaukė dėmesio.
Taigi, ėjo 1967 m. Įvertinusi Reimerių sūnaus sužalojimus, Johno Hopkinso universitetinės ligoninės chirurgų komandą suprato, kad atkurti berniuko varpos nepavyks, tačiau įmanoma suformuoti funkcionuojančią makštį.
J. Money tikėjo, kad vaikas turės daugiau galimybių sėkmingai subręsti ir laimingai gyventi būdamas moterimi nei patirdamas didžiulę psichologinė naštą gyvendamas nepilnaverčio vyro gyvenimą. Gydytojui tai buvo išskirtinė proga patikrinti teorijas praktikoje ir palyginti identiškus dvynius, iš kurių vienas būtų auginamas pakeitus lytį.
 |
| freepik.com vizualizacija |
Tėvai ryžosi operacijai, po kurios vaikui suteiktas Brendos vardas. Bėgant metams, šeima reguliariai konsultavosi su J. Money, kuris rinko duomenis. Brenda buvo auginama ir auklėjama taip, kaip kitos mergaitės. Tai buvo eksperimentas, turėjęs įrodyti, kad auklėjimu galima įveikti prigimtį. Sėkmės atveju Brenda turėjo tapti moterimi ne tik kūnu, bet ir protu.
Brendai tebuvo 7 m., kai J. Money paskelbė eksperimentą sėkme. Apie jį buvo rašoma vadovėliuose, kalbama žiniasklaidoje. Žinia, kad visi lytį apsprendžiantys biologiniai veiksniai galėjo būti įveikti auklėjimu, tapo tarptautine sensacija. Jei net Briusas, kuris gimęs buvo visiškai tipiškas berniukas, galėjo tapti Brenda, visos abejonės priskiriant lytį interseksualių vaikų atvejais buvo nepagrįstos.
Maždaug tuo metu mokslininkas Rogeris Gorskis tyrinėjo gyvūnus, bandydamas rasti lyčių skirtumų smegenyse. Taip buvo atrastas branduolys pagumburyje (angl. trump. SDN), kurio forma skyrėsi priklausomai nuo gyvūno lyties.
 |
| Sprendimą gyventi vyro gyvenimą Davidas priėmė būdamas 14 m., kai tėvai jam atskleidė tiesą | Facebook nuotr. |
Mokslininkui kilo klausimas, ar testosteronas galėjo nulemti ir šiuos skirtumus, todėl buvo pakartoti M. Diamondo bandymai. Ištyrus paveiktų patelių smegenis, šįkart buvo nustatyti ir jų smegenų pokyčiai, įvykę dar gyvūnams esant embriono stadijoje. Nors tyrimai buvo atlikti tik su žiurkėmis, gautieji rezultatai sujudino „neutralumo teorijos“ pamatus.
Kol mokslininkai tyrinėjo, Brenda po truputį augo. Tėvams nebuvo lengva, mat vaikas nesidavė įkalbamas imtis mergaitiškos veiklos ir atitinkamai elgtis. Dėl to kildavo žiaurios patyčios mokykloje, Brenda neturėjo draugų. Su ja dirbusi vietinė psichiatrė rašė J. Money apie vaiko patiriamas problemas. Deja, apie tai publikacijose nebuvo užsimenama. Tėvai liovėsi lankęsi pas J. Money kai Brendai sukako 13 m.
Dar 15 tolesnių metų buvo tikima eksperimento sėkme.
Tyrimai su žmonių smegenimis ieškant galimų skirtumų tarp lyčių vyko lėtai pirmiausia dėl trūkstamos tinkamos tyrimo medžiagos.
Šio amžiaus aušroje Amsterdamo mokslininkai, kuriems vadovavo prof. dr. Dickas Swaabas užtruko 5-erius metus, kol surinko reikiamą kiekį sveikų vyrų ir moterų smegenų ir galėjo pradėti nuodugnius tyrimus. Taip pas žmones buvo surastas toks pats branduolys, kurį savo laiku žiurkių smegenyse rado R. Gorskis.
Norėdami išsiaiškinti, ar būtent ši smegenų sritis atsakinga už lytinę tapatybę, D. Swaabas ir kolegos nusprendė ištirti translyčius asmenis, kurie, nors gimė vyrai, jautėsi esą moterys. Tokie vaikai taip pat buvo auginami pagal visus jų biologinei lyčiai priklausančius standartus, tačiau akivaizdu, kad auklėjimas negalėjo įveikti prigimties.
Atlikus smegenų tyrimus, buvo nustatyti skirtumai minėtame branduolyje. Translyčių vyrų atveju pastebėta, kad ši jų smegenų sritis buvo kaip moterų. Tyrimų rezultatai reiškė, kad galimai žmogaus lytinė tapatybė yra apsprendžiama dar iki gimstant.
1995 m. Brenda išėjo į viešumą Davido vardu. Jis papasakojo vaikystėje nesugebėjęs priimti savęs kaip mergaitės net kai dėjo sąmoningas pastangas.
„Niekas negali pasakyti berniukas tu ar mergaitė. Tu tiesiog žinai, tai yra tavyje,“ – sakė jis TV interviu metu.
Sprendimą gyventi vyro gyvenimą Davidas priėmė būdamas 14 m., kai tėvai jam atskleidė tiesą. Suaugusiam vyrui buvo atlikta rekonstrukcinė operacija, jis vedė ir augino tris vaikus iš ankstesnės žmonos santuokos. Jis net neįtarė, kad medicinos pasaulyje jo atvejis buvo vadinamas sėkmingu eksperimentu. Sukrėsta buvo ir visa mokslo bei medikų bendruomenė.
Nors J. Money paskelbė savo nuomonę dėl galimų eksperimento nesėkmės priežasčių, „neutralumo teorijos“ pamatai skilo. Deja, toks mokslininko elgesys ir visa ši istorija įpylė kuro į „anti-gender“ judėjimo variklį, per kurio triukšmą negirdėti nei faktų, nei esmės, nei paties Davido Reimerio žodžių, kad tik pats žmogus gali pasakyti, kas jis toks, kad galiausiai gyvenime kiekvienas tampame tuo, kas esame iš tikrųjų.
D. Reimeris iš gyvenimo pasitraukė būdamas 38 m.