Labai gaila, kad nesu Lietuvoje ir negalėsiu dalyvauti Kaunas Pride.
 |
| LGBTQ+ | Asociatyvi Ian Taylor/Unsplash nuotr. |
Giedrius Alasevičius
visuomenės veikėjas
Vilniuje „gėjų paradas" jau nebe tas, primena tikrą šventę, tačiau atsimenu, kai 2013-aisiais teko dalyvauti, tai buvo nepamirštama patirtis.
Todėl, kad tuomet iš tiesų visos eitynės priminė tuos prabangius akvariumus, kur Tu vaikštai stikliniais koridoriais, o aplink Tave plaukioja visokiausios žuvytės.
Štai ties Kudirka trys močiutės priklaupusios ant kelių ir praktikuojančios sinchroninį poteriavą, kas drąsiai galėtų būti olimpinė sporto šaka.
Toliau būrelis skinheadų, kurių tarpe ir keletas ryškiai jau gerai įkalusių vyrukų-spintų, kurie žiūri tokiais rūsčiais veidais. Ir Tu kaip ir turėtum gal net bijoti, nu bet jie tokie juokingi. Neįtikėtina, kad tie žmonės iš vis sau galėtų suteikti teisę ką nors iškrypėliais pavadinti, kai cirke mažiau ekscentrikos atrasti galima.
Niekada nepamiršiu vieno vyro, kuris gal kokių dviejų metrų ūgio ir metro pločio buvo, irgi akivaizdžiai įkaušęs, ir labai susinervino, kai mūsų žvilgsniai susitiko, nes aš isteriškai juokiausi. Ne iš jo asmeniškai, tiesiog viskas buvo taip siurealu, kad aš tikrai jaučiausi lyg Kubriko filme, žliaugė net prakaitas nuo juoko.
Ir jis prasibrovė į priekį nustumdamas į šalį apie kokių 45 metų keistą porelę, kurios vyriškas atstovas rėkavo „iškrypėliai". Ir tai buvo taip komiška, kad aš net paspringau juoku. Įkaušęs bičas pasimetė ir sušuko „haha". Ir aš jam sušukau atgal „haha". Tada jis prasibrovė į priekį biški ir sušuko dar kartą „hahaha" ir aš vėl sušukau atgal „hahaha". Tą akivaizdžiai pastebėjo ir keletas žmonių tiek grandinėje, tiek stebinčių iš šono, ir taip pat ne vienas prunkštelėjimas pasigirdo. Mūsų dialogas pasikartojo ir trečią sykį su „hahahaha". Galiausiai priėjus sankryža jis lyg bandė prasibrauti iki manęs pro policininkus, tačiau nusistūmė kažkaip į šoną - panašiai kaip koks šapelis atsimuša į pakrantę tekančiame upelyje.
Ne visiems, aišku, tuomet buvo taip juokinga, labai akivaizdžiai jautėsi šiokia tokia netgi baimė būrelyje, kuris buvo toks menkutis - juk mūsų ten viso labo tebuvo 500-600.
Bet tai buvo velniškai įdomi patirtis. Mano reakciją gali būti sunku suprasti, tačiau aš taip mėgstu absurdą, o tai buvo didžiausias absurdas iš visų. Nesijaučiau aš nei kad už kažkokias teises kovoju ar dar kažką. Aš tiesiog ėjau Vilniaus Gedimino prospektu, o visur aplink vyko tikrasis paradas - girtuokliai, motinos pasišlykštėjusiais veidais, minėtos močiutės, net pora baikerių su odinėmis liemenėmis, kurie patys ir buvo arčiausiai tų visų "nuogais pimpalais lakstančių gėjų" legendų, ką tenai galėjai pamatyti. Ir jie atėjo pagrūmoti mums, iškrypėliams.
Eidamas Tu suvoki, kad visi mes suaugę žmonės esam, tačiau vien tai, kad tiesiog eini gatve - iššaukia tokias teatrališkas reakcijas. Tai neįtikėtina. Koks gi jiems skirtumas turėtų būti?
Tai buvo lyg fizinis pasivaikščiojimas po Delfi anoniminių komentatorių safari.
Dar po 3 metų, jau 2016-aisiais, tos patirties jau nebeliko. Buvo, tiesą pasakius, neįtikėtinai nuobodu. 2019-aisiais jau visas miestas sugalvojo švęsti, todėl tai tikrai šiek tiek priminė paradą - daug spalvų, alaus, muzikos ir panašiai, nors bendrai visvien gana konservatyviai.
Ale mes, kauniečiai, esame ypatingai susireikšminę. Geriausias tam pavyzdys tai ir mero lėkšti bajeriai prieš kuriuos bet kokie paradai nublanksta, ale kauniečiai sugeba tuo net didžiuotis! Toks aklas, bukas patriotizmas yra mūsų miesto autentika. Panašiai kaip mokykloje, žmonės gins merą, kuris jiems po langais prišiko vien todėl, kad jis iš mūsų klasės. Ir jokie ten portugalai ir lesbietės neaiškins, nes net ir savo merą duchint yra mūsų teisė, ne svetimšalių. Mes esame Lietuvos Teksasas į kurį suplaukia masės žmonių iš Lietuvos regionų, kurie nuo 12 metų sirgo už Žalgirį ir nors švaria aukštaičių kalba paskutinį karta šnekėjo, kai visas žodžių repertuaras apsiribojo žodžiais „mama", „kaku", „tete" ir „bananas", tačiau jie vat šiandien yra su ta Kauno dvasia ir kažką jie gina.
Yra kažkoks keistas vulgarus Kauno nacionalizmas, kurį aš lengvai atpažįstu ir pas tokius žmones kaip pv Rytis Zemkauskas. Jis gali 50 metų pasivaikščiojimus daryti ir Snobo kinus aptarinėti, bet pas jį pastoviai išlenda tas kažkoks kavenskas, kurį aš jau seniai praminiau „vidiniu Patacku". Patackas į istoriją būtų įėjęs kaip Lietuvos gerietis, jei kavenskas jame nebūtų buvęs didesnis už tiesiog gerą žmogaus širdį. Aš irgi turiu tą vidinį Patacką, ir kartais jis taip vat sugalvoja netikėtai išlįsti. Dažniausiai tada pats iš savęs pasišaipau. Pvz ir dabar vidinis Patackas iš manęs reikalauja, kad parašyčiau, jog vat ta autentika verta žavesio. Nors, jei sąžiningas pats su savimi būčiau, tai ir apsistočiau ties vulgariu miesto nacionalizmu. Bet vidinis Patackas nesutinka - jis toks gęrietis ir labai nori mylėti savo gimtąjį miestą. Jis paprasčiausiai nesupranta, kad gina jis greičiau ne savo gimtinę, o visas jos ydas.
Ale jeigu Kaune nutiks kažkas panašaus kaip buvo 2013-aisiais Vilniuje tai, neapsigaukit - ne į jus akys nukreiptos, greičiau dairykitės aplinkui, nes tai gali būti jūsų vienintelė galimybė sudalyvauti lietuviško konservatizmo patologijų muziejuje.
Vilniuje to jau niekada nebebus, bet Kaunas, nors ir mažai šansų, tačiau nustebinti dar tikrai galėtų. Ir aš Jums sakau be jokios ironijos, tai autentiška ir universaliai pozityvi patirtis. Net jeigu nesijuoksit iki išsekimo. Pamatyti visą tą mūsų visuomenės brudą, pyktį ir absurdą tiesiog savo akimis. Tai aš Jums linkiu labai prasto parado, tiesiog apgailėtino parado, nes prastas paradas yra pats nenuobuodžiausias. Aš Jums linkiu, kad žmonių remiančių "iškrypėliai", visaip grasinančių būtų daugiau, nei žygiuojančių, nes tai yra geriausias būdas pamatyti didžiausią Lietuvos problemą savo akimis. Ne tik pamatyti, bet ir pajausti. Tai labai vertinga edukacinė patirtis. Ir jei turit bent lašą smegenų - iškart suprasit, kad tai absoliučiai ne apie jokias seksualines mažumas. Tai daug labiau apie tuos piktus žmones, kurie iš neturėjimo ką veikti tiesiog prisigalvoja atpirkimo ožių, kad būtų kur sutalpinti tą savo gyvenimišką nusivylimą.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net