Kolektyvinis Šeimų maršo dalyvių portretas psichologijos studentės akimis. Antra dalis. Šis tekstas pirmą kartą publikuotas studentų judėjimo „Šauksmas“ puslapyje 2021-ųjų rudenį. Šauksmininkai yra vienintelė pažangi tarpuniversitetinė studentų organizacija Lietuvoje.
Miglė Puikytė, sauksmas.net
redakcija@sauksmas.net
Pirmame tekste aptarus dešiniojo autoritarizmo ir socialinio dominavimo sąvokas, toliau siūlau susipažinti su psichologijos įrankiais, aiškinančiais sąmokslo teorijas. Pastarosios šiandien yra kasdienybės dalis. Jei anksčiau kirpykloje nugirsdavome apie nuo skiepų daržovėmis virtusius vaikus, galbūt tik pakeldavome antakį ir toliau versdavome praėjusio mėnesio „Laimos“ puslapius. Tačiau šiandien, kai ilgiau ir dažniau laiką leidžiame ir bendraujame naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, tokios tezės įplieskia konfliktus, turi potencialo nutraukti ilgametes draugystes ir supjudyti gimines, o pandemijos akivaizdoje gali tapti pavojingos gyvybei.
Sąmokslo mentalitetas
Praėjusio amžiaus pabaigoje psichologai, bandydami suprasti, kodėl vieni žmonės yra lengvai įtikinami dažnai banaliais ir baisiai skylėtais pasakojimais apie įvairaus mąsto sąmokslus, suformulavo sąvoką sąmokslo mentalitetas. Ji apibūdina ideologinę nuostatą, kuria pasižymintys žmonės laikosi nuomonės, esą neeiliniai įvykiai, sukeliantys reikšmingus pokyčius visuomenėse, yra tam tikrų asmenų ar jų grupių veiklos rezultatas. Pastarieji, vedini savanaudiškų, dažnai merkantilinių interesų, įvairiais sukrėtimais siekia pakeisti visuomenes, pakenkti valstybėms ar manipuliuoti paprastais žmonėmis.
Priešingai nei anksčiau aptartas dešinysis autoritarizmas ir socialinio dominavimo orientacija, sąmokslo mentalitetas apibūdina priešiškumą žmonėms ir grupėms, kurie yra suvokiami kaip stipresni ir galingesni. George‘as Sorosas, Billas Gatesas, Klausas Schwabas – visi labai turtingi ir labai dažnai tampa sąmokslo pasakojimų veikėjais. Kaip ir masonai, Big Pharma ar, pažvelgus į lietuviškų sąmokslo teorijų lobyną, Landsbergių klanas. Įdomu tai, kad šalia tokių iš esmės neginčytinai įtakingų asmenų ir grupių sąmokslo teorijų pasaulyje sutiksime ir feministes, ir žydus, ir LGBTQ+ žmones, ir pabėgėlius, ir net prieš klimato kaitą kovojančius aktyvistus.
Dėl šios priežasties reikia pabrėžti, kad prieš žmoniją susimokiusių sąmokslininkų galia neretai yra tik postuluojama. Iš tiesų aukščiau minėtos grupės, kenčiančios diskriminaciją, priverstos kovoti dėl savo teisių, tam tikra prasme yra silpnosios palyginus su daugeliu kitų visuomenės grupių, kurios tokių sunkumų nepatiria.
Svetimo ranka
Tokiais atvejais reali galios skirtis nėra pagrindas plisti sąmokslo teorijoms apie minėtas grupes. Jų atsiradimą apibendrino sąmokslo mentaliteto sąvokos autorius Serge‘as Moscovici. Pasak mokslininko, daugelis sąmokslo teorijų pagrįstos tuo, jog neva konspiracijoje dalyvaujantys asmenys ar grupė yra suvokiami kaip svetimieji, veikiantys prieš visuomenės interesus ir esantys už jos ribų.
Moscovici savo darbuose parodė, kad kalbėdami apie reikšmingus politinius, socialinius įvykius ir nusikaltimus, politikai, žiniasklaida ar visuomenės veikėjai neretai yra linkę suponuoti, jog už jų slypi „svetimo ranka“. Ji gali būti ir nedraugiškų užsienio valstybių žvalgybos, ir opozicinės politinės grupės, ir protesto judėjimus finansuojantys turtuoliai.
Turint tai omenyje yra lengviau suprasti, kodėl, pavyzdžiui, už LGBTQ+ žmonių teises kovojantys aktyvistai dažname konspiraciniame naratyve tėra laikomi Soroso gerai apmokamomis marionetėmis. Itin dažnai vartojamas apibūdinimas „netradicinės orientacijos“ pats savaime nurodo, kad LGBTQ+ žmonės yra suvokiami kaip esantys už tradicinių normų ribų, o tai daugeliui „padorių“ žmonių kaitina fantaziją ir ruošia dirvą būsimoms sąmokslo teorijoms. Kai LGBTQ+ bendruomenė ima reikalauti sau lygių teisių ir taip nori keisti nusistovėjusią tvarką, homofobiškai nusiteikę šviesuoliai skuba perspėti tautą apie gresiantį chaosą ir lenktyniauja, kas nutapys baisesnį apokalipsės paveikslą.
Kita itin dažnai demonizuojama grupė yra žydai: kam nežinomos istorijos, kone anekdotai apie ypatingai talentingus ir protingus žydus arba žydo kaip įtakingo konspiranto, veikiančio šešėliuose, įvaizdis. Kaip rašė Hannah Arendt, nepaisant dažnai skurdžios ir vargingos miestelių žydų padėties prieškario ir tarpukario Europoje, tokie įsivaizdavimai šimtmečiais davė peno daugybei konspiratyvių pasakojimų apie žydų sąmokslus. Ir nors šiandien dažniau girdime apie Billo Gateso užmojus sučipuoti žmoniją, vos prieš keletą metų protestuotojai Vilniuje Lietuvos žydų bendruomenę kaltino cenzūra ir vadino Kremliaus filialu.
„Visi jie tokie patys“
 |
| Šeimų maršo mitingas Katedros aikštėje. Monikos Višnevskos nuotrauka |
Tokiuose naratyvuose, kurie dažnai net nėra iki galo aiškiai išartikuliuoti, be jau minėtų sąmokslo mentaliteto aspektų (kitos grupės suvokimas kaip galingesnės, pranašesnės ir svetimos, minėtu atveju valdomos Kremliaus), galima išskirti dar vieną esminį Moscovici aprašytą elementą. Tai – manymas, jog vienas grupės narys reprezentuoja visą grupę.
Šiandienės neapykantos žydams kontekste tai pasireiškia aiškinimu, jog žydai kolaboravo su sovietine valdžia, todėl lietuvių baltaraiščių įvykdytos žmogžudystės ir Lietuvos karininkų kolaboravimas su naciais nėra laikytini Holokausto vykdymu. Faktas, jog pavieniai žydų tautybės žmonės kolaboravo su sovietinėmis valdžios struktūromis, ultrapatriotų lūpose tampa visų Lietuvos žydų nuodėme ir pagrindu toliau vystyti absurdiškas ir amoralias pasakas. Jos savo ruožtu kursto neapykantą bei sėja nepasitikėjimo ir nesaugumo jausmus visuomenėje.
Sąmokslo teorijų grietinėlė
Nors čia aptariamos sąmokslo teorijos yra tos, kurias norėtume laikyti marginalinėmis, sąmokslo mentalitetas nesvetimas ir aukšto rango politikams. Vienas geriausių šių dienų pavyzdžių – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno ir Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės tandemas.
Šalia įvairių rasistinių ir nacionalistinių minties perlų, abu politikai mėgsta pasisakyti apie žmogaus teises ginančių organizacijų ir institucijų veiklą migracijos kontekste, kai jų darbuotojai kritikuoja sąlygas migrantų apgyvendinimo stovyklose ar situaciją pasienyje. „Naudingi idiotai, gali būti neteisingai suprasti, nedraugiškų režimų propaganda pasinaudos jų viešais pasisakymais, gali pakenkti Lietuvos įvaizdžiui…“ Tūlas lietuvis tarp eilučių gali išskaityti daug ką, ypač jei yra kiek nors domėjęsis Soroso finansuojamais globalistais ir genderistais. Svetimo kaimyninės šalies diktatoriaus ranka, kuri iš tiesų šiandien grūmoja mūsų valstybei, o savo teritorijoje talžo protestuotojus ir sodina juos ilgiems metams, tokiais mūsų politikų pasisakymais yra nuvalkiojama. Ji paverčiama beforme grėsmės grimasa ir šaržu, labiau primenančiu rusiškos propagandos kliedesius nei atsakingų politikų poziciją.
Paaiškinimai
Sąmokslo mentalitetas siejamas su įvairiomis būdo savybėmis, nuostatomis, motyvais bei elgesiu. Įvairių tyrimų metu nustatyta, jog kontrolės praradimo, bejėgiškumo jausmas, menkas pasitikėjimas savimi, taip pat diskriminacijos ir nepritekliaus patirtis yra susiję su pasitikėjimu sąmokslo teorijomis ir sąmokslo mentalitetu.
Žmonių polinkį pasitikėti konspiraciniais pasakojimais galima paaiškinti konceptu, anglakalbėje literatūroje vadinamu „need for closure“ (lietuviškai būtų galima versti „užbaigtumo poreikis“). Jis nusako tendenciją sudėtingose situacijose ieškoti vienareikšmių atsakymų ir elgesio nuorodų.
 |
| Šeimų maršo mitingas Katedros aikštėje. Monikos Višnevskos nuotrauka |
Užbaigtumo poreikis, kaip socialinis pažinimas bei elgesys, turi pagrindą mūsų mąstymo procesuose ir tam tikru lygiu turėtų pasireikšti kiekvieno mūsų elgsenoje. Polinkis nesusijusius atskirus elementus susieti į visumą, ieškoti ryšių tarp jokio ryšio neturinčių dalykų jau XX amžiaus pradžioje buvo įvardintos kaip esminės mąstymo savybės (jomis grindžiamos įvairios optinės iliuzijos, kuriose matome, pavyzdžiui, apskritimą, kubą ar kitą geometrinę figūrą, nors ji nėra nupiešta). Vis dėlto sąmokslo mentalitetu pasižymintys žmonės pasižymi ir didesniu užbaigtumo poreikiu.
Kitas su sąmokslo mentalitetu siejamas fenomenas yra motyvuotas pažinimas (motivated cognition). Tai plati sąvoka, apimanti atminties, suvokimo ir mąstymo procesus. Trumpai tariant, motyvuotas pažinimas apibūdiną tokį informacijos ieškojimą, jos selekciją, apdorojimą ir išsaugojimą, kuris patvirtina mūsų turimas nuostatas. Esminis jo tikslas – išsaugoti ir patvirtinti turimą savęs, aplinkinių žmonių bei pasaulio vaizdą.
Šiuo fenomenu būtų galima paaiškinti tai, kad dažnas sąmokslo teorijomis tikintis žmogus atrodo tarsi šių teorijų skrynelė. Pavyzdžiui, jei prieš kurį laiką žmogus tikėjo, kad mokykloje jo vaikui gresia genderistinis auklėjimas, jam nesunku patikėti, kad šį rugsėjį jo sūnus ar dukra į mokyklą grįžo tik tam, kad būtų sučipuoti. Arba jog mokyklose tuoj ims priverstinai mokyti arabų kalbos. Tai, kas patvirtina, jog mokykla – pavojinga vieta, o švietimas yra valdomas pilkųjų globalizmo kardinolų, tampa dar viena pasaulėvaizdžio detale ir taip skatina motyvuoto pažinimo procesą.
Be jau minėtų motyvų, įtikėjimą sąmokslo teorijomis galima suprasti ir kaip būdą įtvirtinti savo ir savo grupės tapatybę. Vienas iš būdu, kuriuo patys suvokiame savo tapatybę, yra kito neigimas – pasakydami, kas mes nesame, tarsi sužinome kuo esą. Konstatavimas, kad žydai kolaboravo su sovietais, ne tik suponuoja, kad jie lietuviams nusidėjo, bet ir tai, jog lietuvių tautybės žmonės taip žemai nepuolė. Kadangi tokiu atveju meilės Lietuvai užkaitintas patriotas nesako, jog su sovietais kolaboravo žmonės, o išskiria konkrečią grupę, kuriai pats nepriklauso, jis gali šiek tiek ramesne sąžine poliruoti Gediminaičių stulpus ant diržo sagties.
Įdomu tai, kad labiau sąmokslo teorijomis yra linkę tikėti radikalių politinių pažiūrų žmonės. 2020 metų pavasarį Vokietijoje atlikta apklausa parodė, kad beveik 80% apklaustųjų, kurie palaiko radikalių dešiniųjų partiją Alternatyva Vokietijai (AfD), manė, jog už oficialių politikų pasisakymų bei viruso plitimui sustabdyti vykdytos politikos iš tiesų slypi visiškai kitokie tikslai. Nors polinkis pasitikėti sąmokslo teorijomis pastebimas ir kitame politinio spektro gale, vis dėlto tarp radikalių kairiųjų jis ženkliai mažesnis nei tarp radikalių dešiniųjų.
Pasekmės
Pasitikėjimas sąmokslo teorijomis ir sąmokslo mentalitetas galėtų būti laikomas nei blogu, nei geru dalyku ir net atrodyti kaip kiek egzotiškas tyrinėjimų objektas. Tačiau pažvelgus į jų implikuojamą elgesį akivaizdu, kad plačiai paplitę melagingi pasakojimai sukelia rimtų ir neretai tragiškų padarinių. Šiuo metu dažnai aptarinėjami atvejai, kai užsienio šalyse kategoriškai prieš skiepijimą pasisakę žinomi žmonės mirė nuo koronaviruso sukeltos ligos.
Pasitikėjimas sąmokslo teorijomis ne tik skatina atsisakyti skiepų, bet ir didiną skepsį tradicinės medicinos ir mokslo atžvilgiu. O šiomis dienomis pastarasis perauga ir į grasinimus mirtimi ir agresiją prieš sveikatos priežiūros specialistus ir mokslininkus.
Prieš kelerius metus atliktuose tyrimuose nustatyta, kad sąmokslo teorijomis tikintys žmonės ne tik palankiau žiūri į smurtą, prievartą ir laisvių apribojimus kaip priemones politiniams tikslams pasiekti, bet ir pasižymi polinkiu, esant reikalui, šių priemonių imtis. Tyrimų rezultatų inkarnacijas galėjome matyti rugpjūčio 10-ąją prie Seimo, kai į policininkus skriejo akmenys, o Seimo nariai negalėjo palikti parlamento; taip pat ir rugsėjo 4‑ąją Kaune, kur buvo blokuojama Kaunas Pride eisena.
Žinoma, agresijos, smurtavimo, neapykantos neįmanoma paaiškinti pasitelkus kelis psichologinius konceptus. To jums ir nesiūlau daryti, nes maršistų portretas – margas, kompleksiškas ir nevienalytis. Psichologijos žinios turi būti vartojamos atsakingai, geriausiai – drauge su kitų mokslų žiniomis, ir nepasitarnauti didesniam susipriešinimui. Tad neskubėkite buvusio geriausio draugo, geraširdės tetos ar auksarankio kaimyno apklijuoti „dešiniojo autoritaro“ ar „jis turi sąmokslo mentalitetą“ etiketėmis.