Prezidentas Gitanas Nausėda suabejojo Konstitucinio Teismo nutarimais. Anot Prezidento, jei partnerystė yra viena iš šeimos formų, kam tuomet reikalinga santuoka.
 |
| Jūratė Juškaitė | Severinos Venckutės/manoteises.lt nuotr. |
Jūratė Juškaitė
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė
Šiuo pasisakymu šalies vadovas išreiškė nepritarimą Konstitucinio Teismo nutarimams, pagal kuriuos santuoka laikoma vienu iš šeimos kūrimo būdu. Omenyje turėti nutarimai numato, kad konstitucinę šeimos sampratą atitinka ne tik susituokusios šeimos, bet ir nesantuokiniais ryšiais susiję žmonės: partnerystėje gyvenantis vyras ir moteris, vieniši tėvai ir vaikai, seneliai, auginantys anūkus, tos pačios lyties poros ir pan.
Nors savo pasisakymu, išdėstytu Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo draugijoje, Prezidentas taikėsi išreikšti palaikymą bažnyčios pozicijai ir uždaryti kelius oraus partnerystės įstatymo priėmimui, tačiau tokiame fone partnerystės klausimas tampa antraeiliu.
Iš tikrųjų svarbiausia Prezidento išsakyta mintis yra ta, jog tam, kad nebūtų priimtas partnerystės įstatymas jis yra pasirengęs kvestionuoti aukščiausią mūsų šalies įstatymą – Konstituciją. Tai ypač pavojinga tendencija, galinti turėti gerokai toliau siekiančių pasekmių nei vieno įstatymo sustabdymas.
Mažiau žinantiems kontekstą svarbu priminti, kad Prezidentui ir bažnyčiai nepatinkantys Konstitucinio Teismo nutarimai buvo priimti 2011 m. ir 2019 m., esant skirtingoms Konstitucinio Teismo sudėtims. Nutarimai nuosekliai formuoja konstitucinę šeimos sampratą, kuri remiasi turiniu, bet ne forma: šeima suprantama kaip siejama nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Konstitucijos požiūriu, šeima gali būti sudaroma tiek santuokos pagrindu, tiek kitais pagrindais, šeima taip yra lyčiai neutrali.
Katalikų bažnyčios mokymas nedera su daugeliu pasaulietinės visuomenės normų: kaip žinia, bažnyčia nepripažįsta skyrybų ir nuodėme laiko gyvenimą kartu nesusituokus. Tai – teisės į religijos laisvę dalis, kurią taip pat garantuoja Konstitucija. Todėl bažnyčia turi išskirtines galimybes gyventi pagal savo supratimą ir laisvai skleisti šias idėjas tikinčiųjų tarpe. Tačiau ne paslaptis, kad bažnyčia ir toliau lieka konkurenciniame santykyje su pasaulietiniais principais ir neretai bando daryti įtaką tam, kaip visuomenė organizuojama už bažnyčios ribų.
Tokiais atvejais Prezidentas turėtų veikti kaip Konstitucijos garantas, užtikrinantis religinės ir pasaulietinės valdžios atskyrimą.
Tačiau stebime priešingus signalus: nerandant sutarimo dėl vieno konkretaus klausimo – Partnerystės įstatymo – aukojama Konstitucija, valstybės demokratinė santvarka bei Konstitucinio Teismo autoritetas. Taip atveriama Pandoros skrynia: nebeaišku, kodėl turėtume paisyti Konstitucijos, Konstitucinio Teismo nutarimų ar laikytis įstatymų, kai panašu, kad to nelinkęs daryti net ir šalies vadovas.
Šioje situacijoje kyla nerimas, ar toks veikimo būdas netaps akstinu ir kitiems galios centrams „tempti paklodę“ į savo pusę? Kitaip tariant, jei mūsų nauja realybė yra Prezidentas, kvestionuojantis Konstituciją ir Konstitucinio Teismo nutarimus, kodėl situacijos neturėtų išnaudoti politinės partijos, verslai, eiliniai piliečiai? Kodėl jie neturėtų pradėti savaip interpretuoti pagrindinį šalies įstatymą ir, pavyzdžiui, atsisakyti mokėti mokesčius, tarnauti kariuomenėje ar, susiklosčius palankiai situacijai, perimti valdžią nedemokratiniais būdais?
Nors „savotiškas“ nepatinkančių Konstitucinio Teismo nutarimų interpretavimas ir ignoravimas gali pasirodyti parankus būdas, užkertant kelią oraus partnerystės įstatymo priėmimui, tačiau tokios tendencijos turėtų neraminti net ir tuos, kurie nepalaiko tos pačios lyties šeimų apsaugos. Demokratijos siaurėjimas ir valstybės pamatinių principų kvestionavimas anksčiau ar vėliau atsisuks ir prieš juos pačius.
Valstybės vadovo pasirinktas kelias kalbėtis ir girdėti tik tuos, kurie nepalaiko oraus partnerystės įstatymo, spaudžia Prezidentą į kampą, į kurio išeičių maža. Pabandžius išgirsti ir kitas visuomenės grupes, atsivertų galimybės labiau subalansuotai, skirtingų grupių poreikius atitinkančiai pozicijai, kuri atitiktų Konstituciją.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net