Homoseksualūs, biseksualūs ir kitos seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės žmonės kartais turi iš naujo išmokti pamilti save. Kasdien girdėdami apie save įžeidinėjimus, kai kurie LGBTQ+ bendruomenės nariai pasijaučia ne tik smerkiami, bet ir neatitinkantys tam tikrų išvaizdos standartų, visuomenės diktuojamų normų. Tačiau fotografas Arūnas Gricius (44 m.) pasiruošęs šias sielos žaizdas išgydyti.
 |
| Arūnas Gricius | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Prieš emigruodamas į Norvegiją, jis 12-ką metų dirbo Vilniuje, AIDS centre. „Mano darbas buvo susijęs su homoseksualiais žmonėmis. Ieškodavau kontaktų. Tačiau darydavau tai ne tik dėl skaičių, bet tam, kad surasčiau žmones, juos suburčiau. Rengdavau įvairias akcijas: vykdavau į pajūrį, testuodavau. Tačiau pavargau, išsekau, nes nesijaučiau, kad duodamas kažką gaunu atgal. Norėjau pokyčių gyvenime. Taigi, netikėtai prieš akis atsidūrė skelbimas, kad Norvegijoje reikalingi slaugytojai. Išvykau", - apie tai, kaip nusprendė keliauti į svečią šalį, pasakojo vyras.
Pašnekovas daugiau nei dešimtmetį gyvena Norvegijoje, dirba ligoninėje, išmoko norvegų kalbą. Vis tik Tėvynės ilgesys vis atveda į Lietuvą - Arūnas į ją grįžta atostogų. Su juo susitikome Vilniaus Rotušės aikštėje. Kiek tolėliau puikavosi ir vaivorykštės suolelis, kurio šiuo metu jau nebėra - LGBTQ+ simbolį suniokojo vandalai.
Kodėl pasirinkote gyventi Norvegijoje? - jarmo.net pasiteiravo fotografo.
-Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Mano svajonėse ilgą laiką brendo mintis gyventi Ispanijoje - ten, kur šilta, tačiau likimas susiklostė taip, kad net ir sapne to nebūčiau susapnavęs. Manęs dažnai klausiau ką aš laikau savo namais. Nuoširdžiai sakau, kad mano namai yra ten, kur esu aš ir kur man gerai.
Be abejo, man buvo ne kartą skaudu suvokti, kad esu tam tikra prasme pabėgėlis. Net pats nesuvokdamas išvažiavau iš Lietuvos ieškodamas laimės, naujų iššūkių, galimybių. Pabuvojęs daugelyje šalių ir jų sostinių galiu pasakyti, jog mano meilės Vilniui nė vienas miestas nenugalėjo. Tik gaila, kad tolerancija ir progresas vyksta tik miesto centre, kuriame du vyrai Gedimino prospekto susikabinę rankomis ramiai praeitų. Gal ir ne…
 |
| Arūnas Gricius | Asmeninio archyvo nuotr. |
Po vienuoliško metų gyvenimo Norvegijoje, kurioje homoseksualūs asmenys gali įsivaikinti, tuoktis bažnyčioje ar kur tik nori, tu supranti, kad baimės jausmas mažėja, bet jis labai greitai sugrįžta parvykus į Lietuvą, nes puikiai pažįsti savo tautos mentalitetą.
-Ar galite save vadinti pasaulio piliečiu?
-Taip, galėčiau gyventi praktiškai bet kur. Žinoma, esu jautrus tam tikriems procesams Lietuvoje, bet ne tiek, jog save vadinčiau dideliu patriotu, kovočiau.
-Ar esate religingas žmogus?
-Nesieju Dievo ar tikėjimo su fizine bažnyčia.
Mano religija yra gamta - ji man kaip Dievas. Esu atradęs gamtoje tai, kas man teikia ramybę. Patinka apkabinti medžius. Juk mes kvėpuojame medžio pagalba. Kas gali būti labiau dieviška nei medis?
 |
| Arūnas Gricius | Asmeninio archyvo nuotr. |
-Išties, ir taip pat jūsų nuotraukose matyti nemažai gėlių.
-Jaučiu ypatingą ryšį su gamta. Kadangi gyvenu Norvegijoje, esu apsuptas kalnų ir fiordų. Turbūt niekada negalėsiu atsigrožėti ir suvokti gamtos grožio. Ir savyje atradau jausmą, jog man malonu fotografuoti portretus gamtoje. Nes nėra nuostabesnio fono kaip akmuo ar kalnas, ar jūros toliai. Man svarbu parodyti tą neatsiejamą gamtos ir žmogaus ryšį, kuris yra nuvertinamas, sumaterializuojamas.
Dažnai atliekų tam tikrą ceremoniją apkabinti medžius. Pasąmonės galia ar akivaizdi gyvybė pripildo kūną ir mintis ramybe. Rekomenduoju išbandyti - veikia.
 |
| Arūnas Gricius | Asmeninio archyvo nuotr. |
-Kiek metų fotografuojate?
-Prieš 13-ką metų dirbdamas Lietuvos AIDS centre su homoseksualiais asmenimis, inicijavau socialinę fotosesiją, skirta AIDS dienai paminėti. Sukviečiau nemažai vaikinų - maždaug 20. Išėjo mini gėjų paradas Gedimino prospekte (juokiasi, - jarmo.net past.). Turėjome teatro sceną, kurioje kūrėme meną. Gavosi puikūs darbai, kurie turi didelę emocinę vertę. Tad galiu jau sakyti, jog mano kūrybinis gyvenimas prasidėjo būtent tuomet, tik dar fotoaparato rankose nelaikiau. Tuomet fotografavo mano gera draugė fotografė, kuri savo kūryboje paliečia translyčių žmonių emocinius išgyvenimus ir apskritai žmogaus teisių svarbą.
-Kaip manote, kas galėjo lemti tokius pokyčius?
-Tie, kurie anksčiau pozavo, tai kai kurie nebenori - jau yra subrendę ir žvelgia į tai kitaip, nors jaunystėje dirbo idėjiškai.
O rimčiau pradėjau fotografuoti atsidūręs Norvegijoje. Joje labai gražios gėlės. Iš pradžių mano objektyvas gaudė gamtą. Vis tik to man nepakako. Ėmiau fotografuoti žmones.
-Jūsų nuotraukose išties labiau akcentuojami žmonės, o ne kraštovaizdis. Kodėl? Kas traukia tuose žmonėse?
-Fotografija man yra lyg psichoterapija. Įvairios gyvenimo traumos, patyrimai - tai per savo prizmę matau ir įtraukiu į šį procesą žmones. Visi turi savo patirtis, įvairias gyvenimo istorijas, savotiškai kiekvienas esame traumuoti vienaip ar kitaip. Ir kartais fotografija tampa labai įdomiu procesu. Susitinkame. Visuomet ieškau ne profesionalių modelių, o paprastų žmonių. Pasikalbu su jais, randame kažką bendro. Užsibrėžiame tikslą. Ir tuomet atrandame nuotraukose daug dalykų.
 |
| Arūnas Gricius | Asmeninio archyvo nuotr. |
Esu pastebėjęs, kad daug žmonių nuotraukose tarytum atgyja, pasikeičia. Jie atrodo lyg visai kitokie žmonės.
-Viename įrašų „Facebook" paskyroje esate rašęs, kad fotografija Jums kaip terapija, kurios metu galima išgydyti tam tikras traumas. Žmonės išties turi įvairių patirčių. Bijo savo atvaizdo, kūno. Kaip tai pasikeičia? Kaip juos atskleidžiate?
-Tikriausiai padeda ir mano pasitikėjimas. Anksčiau nepasitikėdavau. Turėjau problemų su oda. Galvojau, kad nesu idealus, negražus. Tačiau būtent per fotografiją tai pasikeitė. Kartais fotografuoju pats save. Tai nėra narciziška. Tokiu būdu aš galiu atskleisti, ką noriu pasakyti pats sau ir paleisti tam tikrus dalykus, spaudusius mane.
 |
| Arūnas Gricius | Asmeninio archyvo nuotr. |
Beveik visi mano sutikti žmonės pozuoja pirmą kartą gyvenime. Aš juos įkalbu, pasakoju, su kai kuriais pokalbiai trunka metų metus. Tačiau užmezgamas ryšys. Turiu intuiciją, kaip ir kada pasielgti. Ir išeina nuostabi istorija.
Man reikia emocijų, ne profesionalių modelių, kurie tiesiog būtų gražūs ir tiek.
-Kaip vyksta tas procesas?
-Pusvalandį jaučiu keistą emociją. Kol susipažįsti, turi išleisti šiek tiek energijos, pajusti vienas kitą. Ir po to įsivažiuoji ir jau matai, kad nebegali sustoti (šypsosi, - jarmo.net past.).
Beje, photoshopinti (perdirbti fotografijų, - jarmo.net) aš nenoriu ir nematau tam tikslo. Tik kai redaguoju nuotraukas, paprastai mėgstu juodai-baltą filtrą. Tuomet matome žmonių emocijas. Atsiveria daugiau dramos. Išryškėja visi dalykai.
|
| Arūnas Gricius | Asmeninio archyvo nuotr. |
-Tikriausiai ir pats save gyvenime apibūdintumėte kaip emocingą žmogų?
-Taip. Esu super emocingas. Per daug. Kartais pykstu ant savęs, nes emocingumas gali atsisukti prieš patį žmogų: emocijos reiškia atvirumą, nevaidinti spektaklių, būti atviru, kad neliktų vietos abejonėmis. Bet daugiau savo gyvenime sutikau žmonių, kurie norėjo būti kartu ir džiaugtis gyvenimu.
Galvojau, su amžiumi tai praeis. Taip, tam tikrą apsaugą esu išsiugdęs savyje, bet ji vis tiek permatoma ir lengvai pamatoma.
-Pačiose fotografijose nevengiate žmogaus kūno, nuogumo atskleidimo. Ką padeda atskleisti nuogumas? Sielą, dvasinį pasaulį?
-Kuo daugiau fotografuoju, tuo labiau jaučiu, jog drabužiai kūnui netinka. Mes gimėme nuogi. Mūsų kūnas yra mūsų sielos, jausminis rūbas. Aš proceso neerotizuoju, man labai svarbu yra pajusti su modeliu meninį ryšį ir užfiksuoti fotografijose mūsų abiejų išgyvenimus. Akcentuoju, jog fotografija man yra psichoterapija. Ji išties veikia mus, mūsų jausmus, gydo, verčia mąstyti, neleidžia mirti.
Fotografijos sustabdo laiką, tuo pačiu parodo, jog to laiko neturime. O kaip norėčiau turėti kelis gyvenimus, per kuriuos galėčiau išsvajoti ir įgyvendinti tas svajones, kurioms nebebus jau laiko tapti fiziniu kūnu. Norėjau šokti - šokau, norėjau dainuoti - dainavau, bet toliau neplėtojau šių talentų, todėl fotografija tapo kaip laidininkas jausmų, kuriems nebuvo lemta gimti.
 |
| Arūnas Gricius | Asmeninio archyvo nuotr. |
-Kalbant apie fotografiją kaip psichoterapiją, kaip žmonės išsigydo įvairias emocines žaizdas?
-Tikriausiai neužtenka vienos psichoterapijos, taigi, neužtenka ir vienos fotosesijos. Reikia daug. Bet kažkas su žmonėmis įvyksta. Yra įvairių simpatiškų žmonių, kurie galvoja, kad yra negražūs, bet jie pamato savo nuotraukas ir suvokia, kad yra kitaip. Tas atvaizdas juos priverčia savimi labiau pasitikėti. Daugelį savo modelių sutikau gatvėse, parduotuvėse, baseinuose, internete, darbe.
Juos kalbinu ir siūlau fotografuoti. Dar nebuvau sulaukęs žodžio ne. Iš tų atsitiktinių pažinčių užsimezgė gražus bendravimas.
-Susimąsčiau apie meno vertę. Mes esame mirtingi ir vieną dieną sulauksime paskutinės akimirkos, o po to mūsų nebebus. Vis tik po mūsų lieka tam tikri dalykai. Kai kurie žmonės palieka knygas, fotografijas, paveikslus, muziką. Įsivaizduokite ateities žmogų, kuris atrastų Jūsų darbus. Kaip manote, ką jis mąstytų?
-Man labiau svarbu yra kokias emocijas mano fotografijos skleidžia šiandiena. Ateities mes nežinome, o ir ji neapčiuopiama. Man labai svarbus fotografavimo procesas nuo pirmos sekundės man sutikus modelį. Kai mes nufotografuojame portretą ir jį paleidžiu iš kompiuterio į eterį, tuomet man jau neberūpi, kas su juo bus. Fotografinis kadras kaip kokia gyvybės ląstelė pasilieka žmonių mintyse ir jausmuose.
Tačiau man kaip ir kiekvienam kuriančiam yra svarbu išgirsti atsaką į jų pasidalinimą.
-Nieko nesigailite?
-Žinoma, gaila tam tikrų netekčių, bet gyvenimas nuostabus.
-Kas Jus įkvepia jaustis gerai?
-Jaustis gerai reiškia ne tik jausti, bet ir kalbėti apie tai ką jauti. Gyventi tuo.
-Palietus šią temą, galime prisiminti, kad Lietuvoje, deja, vyrauja depresyvumas, yra žmonių, kurie nelaimingi. O štai LGBTQ+ asmenys slepia savo tapatybę, bijo visuomenės pasmerkimo. Kaip manote, ar Lietuva ir jos žmonės taps vieną dieną laisvi, nebijantys savęs, nebebus tų maršų, kuriuose skleidžiama neapykanta?
-Man labai skaudu gyventi žinant, kiek daug LGBTQ+ žmonių yra įkalinti savo jausmų kalėjime. Mano kartos ir vyresni vyrai, ir moterys paaukojo savo gyvenimą vildamiesi, jog vieną dieną jie galės būti laimingi.
Dauguma jų nesulaukė ir ateinančios kartos nesulauks, ir nesupras, ką reiškia Lietuvoje nueiti galbūt prie altoriaus ar į civilinį metrikacijos skyrių ir pasižadėti mylėti savo artimą žmogų. Kad būtų suteikta žmogui galimybė. Todėl LGBTQ+ bendruomenė yra priversta migruoti, slėptis, gyventi kitose šalyse tam, kad gautų nors lašelį, to kas turėtų būti užtikrinama jų gimtojoje šalyje. Laisvę būti savimi.
Aš ilgą laiką ir savo artimiems žmonėms buvau ir esu tas, kuris gyvena kažkokį gyvenimą. Jiems svetimą, nepažįstamą, keistą. Gyvenimą, kurį jie vadina politika, arba nesupranta, kodėl reikia kalbėti apie LGBTQ+ teises. Bet man svarbu, jog mano sūnėnai ir dukterėčios gyventų aplinkoje be neapykantos, kad jiems nereikėtų metų metus sėdėti baimės burbuluose, gydytis traumų.
Aš jaučiuosi atsakingas už kitus visuomenės narius, aš jaučiu, jog privalau kalbėti apie meilę, apie žmogiškumą. Aš didžiuojuosi visais aktyviais jaunais žmonėmis Lietuvoje, kurie tam tikra prasme aukoja savo gyvenimą dėl kitų, jie patampa ne tik atsakingi už savo gyvenimą, bet jie perima rūpesčių naštą iš tūkstančių kitų jaunų žmonių, kurie pasislėpę už religijų, neapykantos, neišmanymo, egoizmo, išnaudojimo sienų tyliai svajoja apie meilę, - teigė pašnekovas.
LGBTQ+ bendruomenės menininkai ir jų sekėjai renkasi „Facebook" grupėje „Lithuanian LGBT+ artist", kurioje galima išvysti tiek Arūno, tiek kitų talentingų kūrėjų darbus.