Katalikų Bažnyčios katekizme (2015 m. aktuali redakcija) – tikėjimo pagrindų santraukoje, kurią 1992 m. patvirtino popiežius Jonas Paulius II – homoseksualumas apibūdinamas kaip prieštaraujantis „prigimtiniam įstatymui“, o šis apibrėžiamas kaip „pirmapradė moralinė nuojauta, leidžianti žmogui skirti gėrį ir blogį, tiesą ir melą“.
 |
| Kada LGBTQ+ bendruomenė pasieks lygybę? | freepik.com dizainas |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Šis prieštaravimas grindžiamas nuostata, kad lytiniai santykiai skirti tik sutuoktiniams, kuriems keliamos dvi sąlygos: ištikimybė ir vaisingumas. Kitaip tariant, šiais laikais katalikų bažnyčioje sutuoktų tikinčiųjų lytiniai santykiai vertinami pozityviai, kaip savęs dovanojimas vienas kitam, tačiau privalo būti atviri naujos gyvybės pradėjimui.
Būtent vaisingumo reikalavimas nurodomas kaip esminė homoseksualių santykių problema, kylanti dėl lyčių papildomumo nepaisymo, todėl teigiama, kad tos pačios lyties porų santykiai „nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus“.
 |
| Bažnyčia mano, kad homoseksualūs žmonės „nepapildo" vienas kito jausmų, negali turėti vaikų, nors realybė - kiek kitokia | freepik.com dizainas |
Nors katekizme vyras ir moteris nurodomi kaip lygūs ir pilnaverčiai, privalantys priimti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti, yra pabrėžiami lyčių fiziniai, moraliniai bei dvasiniai skirtumai, kurie vertinami kaip svarbūs ne tik santuokai ir šeimai, bet ir visuomenės darnai.
Jonas Paulius II integralaus lyčių papildomumo idėją teologiškai pagrindė 1979 – 1984 m. skaitytų 129 paskaitų cikle, vadinamame „Kūno teologija“, kuriame nagrinėjamos lytiškumo, santuokos, celibato ir kitos temos.
1995 m. „Laiške moterims“, kurį popiežius skyrė Pekine vykusiai pasaulinei moterų konferencijai, pabrėžiama moterų lygybės būtinybė, jų svarba bažnyčios veikloje ir ypatingi tik joms būdingi vaidmenys, kuriais galima prisidėti prie šeimos, bažnyčios ir pasaulio gerovės.
Tais pačiais metais paskelbtoje enciklikoje „Gyvybės evangelija“ popiežius kvietė moteris jungtis prie „naujojo feminizmo“, vengiant noro dominuoti, tačiau siekiant įveikti diskriminaciją, smurtą ir išnaudojimą.
 |
| Kilus feminizmo judėjimui, bažnyčia nusprendė jį malšinti | freepik.com dizainas |
Ši integralaus lyčių papildomumo idėja sulaukė nemažai kritikos pirmiausia todėl, kad deklaruojamos vyrų ir moterų lygybės nematyti Romos katalikų bažnyčios hierarchijoje, kurią Jonas Paulius II gynė grįsdamas Evangelija ir tradicija, pagal kurias tam tikri vaidmenys esą skirti tik vyrams. Sunkiai priimtinos atrodo ir kitos katekizmo dalys, susijusios su antros santuokos nepripažinimu, nesusituokusių porų bendro gyvenimo prilyginimu paleistuvystei, masturbacijos draudimu ir santuokos ribojimu vaisingumo sąlyga.
„Naujojo feminizmo“ šalininkės sulaukia pylos dėl esą dedamų pastangų išlaikant vyrų dominavimą ir priešiškumo ne tik moterų (reprodukcinėms), bet ir homoseksualių žmonių teisėms, kuris natūraliai kyla palaikant lyčių papildomumą santuokoje, šeimoje ir visuomenėje.
Kaip žinoma, 1990 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo (TLK-10, naudojamą ir Lietuvoje), kuris buvo patvirtintas 1992 m., t. y., tais pačiais metais, kai popiežius patvirtino katekizmą. Šį sprendimą PSO priėmė po išsamios mokslinių įrodymų analizės ir plačių diskusijų, trukusių mažiausiai du dešimtmečius. Katekizmo sudarytojai neabejotinai apie tai žinojo, todėl užsiminė, kad homoseksualių santykių „kilmė psichiniu požiūriu tebėra menkai išaiškinta“.
 |
| Lietuvos Konstitucinis Teismas išaiškino, jog konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties pagrindu | pch.vector/freepik.com dizainas |
Vis tik nuspręsta remtis 1976 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos deklaracija „Persona humana“, kurioje teigiama, kad „homoseksualūs veiksmai iš esmės yra sutrikę (katekizme vartojamas žodis „netvarkingi“), todėl negali būti pateisinami“.
Šis dokumentas parengtas po to, kai 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo ir 1975 m. Amerikos psichologų asociacija paskelbė, kad homoseksualumas nėra psichologinis sutrikimas.
Teigdami, kad remiasi moksliniais tyrimais, „Persona humana“ autoriai rašė apie asmenis, kurių polinkis yra „laikinas arba bent jau nėra neišgydomas“, t. y., kylantis dėl neteisingo švietimo, lytinio vystymosi problemų, įpročių ar blogo pavyzdžio ir pan., bet tai pat užsiminė apie žmones, kurie yra homoseksualūs dėl tam tikro „įgimto instinkto ar patologinės sandaros“, kurie laikytini neišgydomais. Ir nors abiejuose katalikų bažnyčios dokumentuose deklaruojama būtinybė elgtis su homoseksualiais žmonėmis „pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti“, atrodo, kad katekizmo sudarytojams anksčiau bandytas daryti skirtumas tarp homoseksualių veiksmų kaip „tendencijos“ ir įgimto homoseksualumo neteko prasmės, mat bet kokiu atveju grįžtama prie Bažnyčios tradicijos, kuri homoseksualumą laiko „dideliu iškrypimu“, apie kurį dažnai nevengia pasisakyti ir bažnyčios tarnai, ir nariai, pamiršdami raginimus elgtis pagarbiai ir taktiškai.
Čia katekizme daromos nuorodos į Naujojo Testamento eilutes, dėl kurių tikrosios prasmės kyla daug pagrįstų abejonių, kurios paskatino progresyvesnes krikščioniškas denominacijas remti tos pačios lyties santuokas.
Vis tik Lietuvoje garsiausiai girdimas tik konservatyvių krikščionių balsas, kurio klausantys politikai kalba apie būtinybę į Lietuvos Respublikos Konstituciją įrašyti „prigimtinės šeimos“ terminą, kildinamą iš lyčių papildomumo ir ribojantį šeimos kilmę iki vyro ir moters santuokos.
Konstitucinis Teismas išaiškino, jog konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties pagrindu, todėl dalis Seimo narių, politikų ir suinteresuotų piliečių siekia šią situaciją pakeisti taisydami pagrindinį piliečių laisves ir teises nustatantį įstatymą.