Platono (apie 428 – 347 m. pr. Kr.) laikais graikų kultūroje lytiniai suaugusių vyrų santykiai su jaunuoliais buvo laikomi homosocialinių (konkrečiau – mentorystės) santykių dalimi. Vyresniems vyrams buvo įprasta globoti patikusius berniukus, kurie turėjo būti sulaukę tinkamo amžiaus, maždaug 12 m. – ribos, nuo kurios būdavo ištekinamos mergaitės už į trečią dešimtį įkopusių vyrų.
 |
| Asociatyvi Luis Cortés/Unsplash nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Pirmąją dalį skaitykite čia
Lytiniai santykiai buvo neatsiejami nuo akto metu užimamo vaidmens ir socialinio statuso. Patriarchalinėje visuomenėje vyrai turėjo aukštesnį statusą, o visas piliečio teises – tik aukščiausiojo luomo vyrai. Vyras buvo laikomas namų ūkio šeimininku, o jo šeimyna (žmona, vaikai, vergai) – jo nuosavybe. Priimtinais lytiniais santykiais subrendusiam vyrui – piliečiui – buvo laikomi jo kaip dominuojančio (įsiskverbiančio) vaidmens atlikimas. Nors santykiai su jaunuoliais ilgai laikyti įprasta praktika, vertinant juos kaip bendrojo ugdymo dalį ir socialinių santykių pagrindą (šiais, kaip ir santuokiniais santykiais, būdavo užsitikrinami ryšiai su įtakingiausiu luomu), į lytinius santykius tarp subrendusių vyrų žiūrėta neigiamai dėl pasyvaus partnerio vaidmens, kuris buvo laikomas moterišku. Vyriškumas buvo labai svarbi vertybė, todėl elgesys su vyru kaip su moterimi (efeminacija) buvo laikomas statuso nužeminimu iki moters lygio. Nederama jaunuoliams buvo ir imti atlygį už kūniškus malonumus, nes manyta, kad pardavęs kūną vyras parduotų ir valstybę, todėl jiems buvo užkertamas kelias į tam tikras valstybines pareigas. Žinoma, vergams – nuosavybei ir atėjūnams, kurie neturėjo piliečių teisių, jokie apribojimai negaliojo.
Apie santykius tarp moterų žinoma mažiau, tačiau rašoma apie Sapho – maždaug 6 a. pr. Kr. kūrusią graikų poetę, kilusią iš Lesbo salos, apie tokius santykius užsimenama ir įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose.
Tiesa, požiūris į lytinius santykius tarp vyrų išsiskyrė. Išlikusiuose filosofų raštuose yra ir priešiškų pozicijų, vadinant tokius santykius nenatūraliais, iki ginamųjų, suteikiant jiems valstybės išlikimo sąlygos reikšmę.
Vienas iškiliausių graikų filosofų Platonas savo požiūrį pakeitė iš palaikančio veikale „Simpoziumas“ į priešišką, kai paskutiniame savo veikale „Įstatymai“, pateikiančiame naujos valstybės metmenis, argumentavo, kad pilnavertį malonumą vyras gali patirti tik iš natūralių, prokreacijai skirtų lytinių santykių su moterimi. Vis tik, pačia aukščiausia meilės forma jis įvadino šį jausmą tarp vyrų, nesant lytinių santykių, t. y., tai, ką mes dabar vadinama platoniškais santykiais arba meile.
Nors teigiama, kad pats stoicizmo pradininkas Zenonas Kitijietis (335 – 263 m. pr. Kr.) jautė potraukį išskirtinai vyrams, todėl nepasisakė prieš tokius santykius, vėlesnis stoicizmo atstovas Ciceronas (106 – 43 m. pr. Kr.) neigiamai vertino bet kokius lytinius santykius ir griežiau pasisakė prieš juos tarp vyrų.
Romos imperijos laikais (27 m. pr. Kr. - 476 m. po Kr.), 1 mūsų eros amžiuje,atgijo ir stoicizmui įtaką dariusi kinikų filosofijos kryptis, kurios vienas iš principų – asketizmas. Tuo metu gyvenęs ir kūręs stoikas Seneka pabrėžė, kad dorovingas gyvenimas prasideda nuo artimo meilės, ištikimybės principams ir griežtumo sau. Nors iki tol stoikų nuomonės lytinių santykių tema išsiskyrė, iš esmės šiai temai didelės reikšmės nebuvo teikiama. Gi Seneka seksą susiejo su nederama aistra, smerkė prostituciją, susiejęs ją su gašlumu, pasisakė prieš nederamą elgesį su vergais – lytinę prievartą. Savo laiškuose filosofas rašo apie secundum naturam (tai, kas atitinka prigimtį) ir šiame kontekste apžvelgia efeminaciją – pasyvų vaidmenį santykių metu užimančius subrendusius vyrus, kurie tokiu elgesiu bando kuo ilgiau išlikti jauni (prilyginti save jaunuoliams), taip eidami prieš prigimtį.