Veikale „Liber Gomorrhianus“ (Gomoros knyga) benediktinų vienuolis Šv. Petras Damijonas (1007 – 1072/3 m.) susirūpinęs rašo apie nedorą vyskupų ir kunigų gyvenimą: nesislėpdami šie gyvena su sugulovėmis, neteisėtomis žmonomis, paslapčia nevengia santykiauti su vyrais.
 |
| prostooleh/freepik.com nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Toks gyvenimas autoriui atrodo nesuderinamas su bažnyčios tarnui būtinu orumu ir kėlia grėsmę visuomenės tvarkai. Veikale jis griežtai pasisako prieš bet kokį dvasininkų lytinį pasitenkinimą, įskaitant masturbaciją, o ypatingai neigiamai – apie kunigų santykiavimą su nepilnamečiais berniukais.
Jis pavartoja terminą „sodomija“ – nuodėmingo gyvenimo išdavą, nulemtą progresuojančio nederamo elgesio, kylančio dėl pražūtingo gašlumo ir natūralaus lyčių papildomumo nepaisymo. Visą šį nederamą elgesį jis aprašo kaip vis rimtesnes žmogaus nuodėmes, prasidedančias nuo netinkamo elgesio su nuosavu kūnu ir palaipsniui sunkėjančias, į įvairias pasitenkinimo formas įtraukiant kitus asmenis.
Nuo 1290 m. Anglijos įstatymuose jau galima rasti piliečiams skirtas bausmes už tokį elgesį, kuris įvardijamas kaip nusikaltimas. Lotyniškame įstatymo tekste rašoma, kad už tokius santykius, jei tai įrodoma pagal to meto reikalavimus, baudžiama griežčiausia bausme – mirtimi. Tiesa, šiuo terminu buvo apibrėžiamas visų formų pasitenkinimas, išeinantis už išskirtinai prokreacijai skirtos santuokinės sueities ribų. Šaltiniuose galima rasti pasakojimų apie bausmes, skirtas tokiu elgesiu apkaltintiems sutuoktiniams.
 |
| Tomo Akviniečio portretas | Wikipedia.org |
Tuo metu gyvenęs šv. Tomas Akvinietis (1225 – 1274 m.) tikėjo, kad lytinis aktas yra skirtas tik prokreacijai, siekiant užtikrinti žmonijos išlikimą. Vaikai, jo manymu, privalėjo augti mylinčioje aplinkoje, o tam tinkamiausia – šeima, sukurta santuokos pagrindu.
Remdamasis šv. Augustino (354 – 430 m.) pozicija, kad iš visų dėl aistros kylančių nuodėmių didžiausios tos, kuriomis nusižengiama Dievo numatytai prigimčiai, trijų dalių traktate „Summa theologiae“ (Teologijos suma) Tomas Akvinietis mąsto, kad nors masturbacija iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip mažesnė nuodėmė nei moters išžaginimas arba insestas, sėklos švaistymas (išpylimas ant žemės) yra Dievo įžeidimas, todėl tai dar blogiau, nes nelieka tikimybės, kad bent jau gims vaikas.
Pagal šventųjų nurodymus geismą laikydami pamišimu ir viso blogio šaknimi, tuometinio vakarų pasaulio žmonės šiek tiek pamišo priešinga kryptimi.
Viduramžiais lytiniai santykiai sulaukė išskirtinio dėmesio, juos bandyta kuo įmanoma labiau riboti, net nurodant savaitės dienas ir ilgus, pvz., priešventinius, laikotarpius, kuriais buvo privaloma susilaikyti.
Patriarchalinėje visuomenėje, kurioje buvo tikima, kad žmogus išauga iš vyro sėklos tarsi augalas, jį pasėjus į derlingą dirvą – moterį, visa kaltė už nesugebėjimą pastoti ir apsigimimus guldavo ant dailiosios lyties pečių. Moterys – Ievos dukterys, kaltos dėl prigimtinės nuodėmės ir degančios nevaldoma aistra vyrams – buvo laikomos geismo šaltiniu.
Prasidėjus reformacijai (1517 m.), o kartu ir aštrėjančiam konfliktui tarp konkuruojančių katalikų ir protestantų (liuteronybės, anglikonybės ir kalvinizmo) tikėjimų, sodomija tampriai susieta su raganavimu. Mokslininkų vertinimu, 1550 – 1700 m. Europoje įvairiu raganavimu buvo apkaltinta apie 80 000 žmonių, o maždaug pusę jų – pasiųsta myriop.
Tikėtina, kad tai buvo savotiška to meto bažnyčių rinkodaros priemonė: kas galėjo prilygti instancijai, galėjusiai apsaugoti žmones nuo siaubingų raganavimo padarinių, kuriais laikyta viskas, kas buvo neparanku arba nepaaiškinama? Tokių kampanijų metu, daugiausia bylų dėl raganavimo iškelta valstybėse, kuriose protestantizmas susidūrė su didžiausiais iššūkiais – Vokietijoje (apie 40 proc.), t. y., reformacijos ištakose, ir Škotijoje (apie 3500), kur tarpusavyje rungėsi kelios protestantizmo rūšys. Griežtai katalikiškose Europos šalyse, pvz. Airijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Ispanijoje, tokios bylos tesudarė 6 proc. viso Europoje iškeltų bylų skaičiaus.
Iš šių tamsiųjų laikų žinome įvairiausių istorijų apie vadinamąsias raganas, kurios vienu žvilgsniu sugebėdavo užkerėti niekuo dėtus vyrus, įviliodamos juos į geismo ir gašlumo pinkles. Kaltinamuoju tuomet galėjai tapti ir dėl prietarų, ir įvairiausių kitų motyvų, pvz. atstumto pretendento į bent jau širdį, jei ne ranką arba neparankių pažiūrų, vadintų erezijomis. Anapilin ant laužo iškeliavo prancūzų patriotė Joana Arkietė (1431 m.), nukankintas humanistas Savonarola (1498 m.), sudegintas ankstyvasis škotų reformatorius Hamiltonas (1528 m.), Biblijos vertėjas į anglų kalbą Tindeilas (1536 m.), katalikų teologas, literatas, humanistas ir gydytojas Servetas (1553 m.), matematikas, poetas, kosmologijos teoretikas Bruno (1600 m.).
Raganų persekiojimas baigėsi kartu su bemaž 8 mln. gyvybių nusinešusiu Trisdešimties metų karu (1618 – 1648 m.), sudarius Vestfalijos taiką.