Ironiška, tačiau dar visai neseniai reikalavę riboti kitiems teises spręsti kaip ir kokiose šeimose visi turėtų gyventi ir kokios lyties visi turėtume būti, maršistai pasileido paskui naują karštą temą – nenorinčių skiepytis piliečių teisę rinktis. Kadangi dabar pasigirsta raginimų diskutuoti, visai praverstu geriau susipažinti su tomis teisėmis, kurios dažniausiai minimos.
 |
| Asociatyvi Mufid Majnun/Unsplash nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Tarptautinėje žmogaus teisių srityje taikoma taisyklė, kad vakcinacija, kaip ir bet kuri kita medicininė intervencija, privalo būti daroma tik remiantis laisva žmogaus valia ir gavus informuotą sutikimą. Vis tik pastebėtina, kad ši taisyklė nėra absoliuti.
2012 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje Solomakinas prieš Ukrainą nustatė, kad privaloma vakcinacija kertasi su žmogaus teise į asmens neliečiamybę.
 |
| Asociatyvi CDC/Unsplash nuotr. |
Atsivertus 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) tekstą tokios suformuluotos teisės su paieškos funkcija rasti nepavyks. Net atvirkščiai: yra punktas, kuris nurodo galimybę sulaikyti užkrečiamąsias ligas platinančius asmenis. Pagal EŽTT praktiką, žmogaus teisė į asmens neliečiamybę užtikrinama 8 str. 1 d. nurodyta teise į privatų gyvenimą. Tačiau šioje byloje Teismas nusprendė, kad toks teisės pažeidimas gali būti pateisinamas esant „būtinybei suvaldyti infekcinės ligos plitimą“. Apie tai rašoma to paties Konvencijos straipsnio antroje dalyje.
Byloje pareiškėjo motina siekė įrodyti, kad jos 46 metų amžiaus sūnus patyrė žalą sveikatai dėl privalomo skiepo, kai prieš 12 m. buvo patekęs į ligoninę su ūmiu kvėpavimo takų sutrikimu ir buvo diagnozuota difterija, kurios epidemija tuo metu vyko regione. Dar būdamas gyvas (pareiškėjas teismų procesų eigoje mirė nuo širdies smūgio), vietos teismuose p. Solomakinas bandė nesėkmingai įrodyti, kad gautoji vakcina nuo difterijos jam sukėlė įvairias lėtines ligas, esą buvusi nekokybiška, nesertifikuota ir netinkamai laikyta. EŽTT nustatė, kad pareiškėjo kaltinimai buvo nepagrįsti.
Be to, Teismas nurodė, kad teisės į asmens neliečiamybę pažeidimas gali būti pateisinamas esant tam tikroms visuomenės sveikatos aplinkybėms ir poreikiui suvaldyti užkrečiamųjų ligų plitimą. Be to, šiuo atveju buvo imtasi būtinų priemonių siekiant užtikrinti, kad medicininė intervencija nesukeltų neproporcingos žalos paciento teisei į asmens neliečiamybę užtikrinant viešąjį interesą apsaugoti gyventojų sveikatą.
Visai neseniai, 2021 m. balandžio 8 d., EŽTT paskelbė sprendimą byloje Vavrička ir kt. prieš Čekijos Respubliką, kurioje nuodugniau aptarė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos taikymą privalomo vaikų skiepijimo kontekste. Šioje byloje buvo vertinami Čekijos teisės aktai, kuriuose nurodytas reikalavimas paskiepyti vaikus privalomomis vakcinomis. Nors šalyje netaikomos fizinės priemonės tokiam reikalavimo vykdymui užtikrinti, atsisakę vaikus skiepyti tėvai gali sulaukti baudų, o vaikai - būti pašalinti iš mokyklos. Teismas pripažino, kad taikoma Čekijos Respublikos tvarka neprieštarauja Konvencijai.
Šioje byloje, vienas pareiškėjas vietiniuose teismuose bandė nesėkmingai įrodyti, kad privalomų skiepų reikalavimas pažeidė jo pagrindines teises ir laisves, konkrečiai – teises atsisakyti medicininės intervencijos bei išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą. Jis nurodė priešinęsis neatsakingam eksperimentavimui su žmogaus sveikata, pabrėždamas patiriamus ir galimus šalutinius poveikius bei argumentavo, kad šiuo atveju nekilo jokia grėsmė visuomenės sveikatai, mat poliomielito atvejų neužregistruota nuo 1960 m., hepatitas B sietinas tik su didelės rizikos gyventojų grupėmis, o stabligė nėra užkrečiama. Antra pareiškėja buvo pašalinta iš darželio dėl trūkstamo skiepo nuo tymų, kiaulytės ir raudoniukės. Jos atveju buvo bandoma remtis Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje numatytu reikalavimu dėl sveikatos intervencijų atlikimo tik gavus laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą. Taip pat argumentuota, kad buvo pažeista jos teisė į švietimą, nors vakcina sukelia riziką sveikatai ir nėra būtina demokratiškoje visuomenėje. Trečias pareiškėjas nebuvo priimtas į darželį, nes vaikystėje daug sirgo ir nebuvo paskiepytas privalomais skiepais. Ši informacija buvo gauta iš gydytojo telefonu, todėl pareiškėjas teigė, jog buvo pažeistos jo teisės į privatumą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
Dar du vaikai buvo nepriimti į darželį, kadangi buvo neskiepyti tėvams atsisakius tai daryti dėl įsitikinimų. Iškėlę bylas tėvai nesėkmingai prašė vietinio teismo priimti laikiną priemonę – leisti vaikams lankyti darželį kol vyksta procesas. Jie argumentavo, kad kitaip vaikai patirtų diskriminaciją ir neturėtų ugdymosi galimybių, nors toks jų dalyvavimas nekeltų jokios rizikos vakcinuotiems vaikams, o dauguma suaugusiųjų jau nebėra imunizuojami nuo tokių ligų. Paskutinio pareiškėjo tėvai nusprendė skiepyti vaiką pagal pačių susidarytą planą, todėl atėjus laikui eiti į darželį pareiškėjas dar nebuvo paskiepytas pagal reikalavimus. Šiuo atveju buvo aiškinama, kad pažeistos pareiškėjo teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ugdymą ir nediskriminavimą. Teismas nusprendė, kad privalomieji vaikų skiepai - būtini demokratinėje visuomenėje.
EŽTT sprendimas šioje byloje parodė, kad valstybės gali pakankamai plačiai spręsti dėl nacionaliniu mastu taikomos vakcinavimo politikos su sąlyga, kad toks reikalavimas nėra įgyvendinamas pasitelkus prievartą. Nurodoma, kad valstybės turi prievolę apsaugoti gyventojų gyvybę ir sveikatą, o ypač – labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius, kurie neturi galimybės būti paskiepyti dėl medicininių priežasčių. Esant nepakankamam pasiskiepijusių gyventojų skaičiui kyla sunkių ligų protrūkių grėsmė, galinti paveikti pavienių asmenų sveikatą ir visuomenę. Todėl Teismo vertinimu, tikimybė, kad rekomendacijomis grįsta sistema gali būti mažiau veiksminga už privalomus skiepus, yra tvirtas pagrindas taikyti privalomos vakcinacijos politiką ir tai neprieštarauja Konvencijai. Šią išvadą Teismas priėmė nepaisydamas fakto, kad daugumoje Europos valstybių didelio pasiskiepijusių gyventojų skaičiaus pasiekiama netaikant privalomų skiepų tvarkos.
Remiantis šia informacija galima teigti, kad COVID-19 pandemijos kontekste vyriausybės gali taikyti sankcijas atsisakantiems skiepytis asmenims. Žinoma, šios priemonės turi būti taikomos įvertinant jų būtinumą užtikrinti pakankamą paskiepytų žmonių dalį, o tai galima vertinti tik atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, pvz. vertinant nepasitikėjimo skiepais mastus bei taikomą priemonių įvairovę ir galimą jų veiksmingumą. Be to, vakcinavimo strategijos privalo būti proporcingos: nesudaryti perteklinės naštos tiems, kuriems yra taikomos, o nauda privalo būti didesnė už galimą žalą. Valstybė gali naudoti tik saugias ir veiksmingas vakcinas, tačiau dėl to privalo spręsti ekspertai, o jei šie nusprendžia, kad vakcina yra saugi, net kelių vaikų patirtas sunkus ir ilgalaikis šalutinis poveikis (~6 iš 100 tūkst. per metus) nedaro privalomos skiepų programos neproporcinga priemone. Spręsdamas dėl neskiepytų vaikų teisės lankyti ugdymo įstaigas EŽTT nurodė, kad bylose naudotos priemonės atėmė iš vaikų galimybę ugdytis, įgyti svarbių socialinių įgūdžių bei žinių, tačiau pabrėžė, kad šios pasekmės atsirado dėl tėvų priimtų sprendimų. Ypatingai svarbu nepamiršti, kad ugdymo įstaigas lanko vaikai, kurie negali būti skiepijami dėl medicininių priežasčių, o jų saugumas visiškai priklauso nuo didelio paskiepytų bendraamžių skaičiaus. Todėl Teismas įvertino, kad reikalavimas skiepytis ir atlikti pareigą „socialinio solidarumo vardan“ negali būti laikomas neproporcinga priemone, jei ji taikoma asmenims, kuriems galima rizika sveikatai yra maža.
Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje nuo COVID-19 paskiepytų žmonių skaičius siekia apie 55 proc. ir vis dar auga. Ministrė Pirmininkė teigė, kad tikslas – paskiepyti tiek šalies gyventojų, kiek įmanoma. Vertinama, kad Lietuvoje pasiskiepyti nusiteikę apie 65 proc. žmonių, o visiškai priešiškai nusiteikusių dalis sudaro apie 10 proc.
Norisi tikėti, kad rasis daugiau sąmoningų žmonių, linkusių pasiskiepyti tiek dėl savęs, tiek dėl kitų, kad dėl medicininių priežasčių ir nepakankamo amžiaus pasirinkimo galimybės neturintiems šalies gyventojams būtų saugiau, o likusiems nebereikėtų rizikuoti sveikata mitinguose. Lietuvoje skiepai nuo COVID-19 nėra privalomi. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar tokiais jie taps.