Socialiniai tinklai, laikraščių puslapiai, miesto gatvės ir aikštės, radijo ir televizijos laidos, kartais net jauki virtuvė greitai tampa „kovos“ lauku vos tik prakalbama apie karštesnę temą. Kaip kiekviename kare, taip ir šiose batalijose tikslas pateisina priemones, o priemonės gali būti amoralios ir neetinės. Garbės ir taisyklės nėra labai vertinami dalykai. Esu rašęs, kad šioje nuožmioje kovoje viskas yra leistina: faktų iškraipymas, užsakytos publikacijos, įbauginti mokslininkai, sufabrikuotas mokslas. Šiandien noriu pratęst pokalbį apie manipuliacijas moksliniais faktais ir mokslu.
 |
| trismegistos.lt iliustracija |
Sergejus Orlovas
trismegistos.lt
Nežinau kitos su tikėjimu ir ideologijomis susijusios temos, kuri taip įelektrintų auditoriją, kaip vienalyčiai santykiai, vienalytės poros ir viskas, kas yra susiję su jų teisėmis.
 |
| Kompiuterijos pradininkas Alanas Turingas buvo teismo nutartimi chemiškai kastruotas už savo homoseksualumą. |
Tiesą pasakius tai neturėtų stebinti. Permaininga homoseksualumo istorija skaičiuoja tiek pat metų, kiek ir žmonijos istorija. Hitleris uždarė juos konclageriuose ir nuodijo dujų kamerose. Komunistų laikais jie kartu su disidentais traukinių vagonuose buvo vežami į Sibiro lagerius. Demokratinėse valstybėse jie buvo chemiškai kastruojami (pvz. žinomas matematikas Alanas Tiuringas, kuriam turėtume būt dėkingi už kompiuteriją), priverstinai gydomi elektrošoku bei uždaromi į psichiatrines ligonines.
Homoseksualumo istorijoje labiausiai stebina kitkas. Nepaisant visų represijų, draudimų, paskelbimų baisia nuodėme prieš dievus, nežiūrint į bandymus gydyti ir perauklėti psichiatrinėse ligoninėse, homoseksualumas niekur nedingsta. Žmonės moka prisitaikyti, todėl oficialus homoseksualų skaičius visuomenėje gali tapti lygus nuliui, tačiau jie niekur neišnyksta. O kitose kultūrose jie net įgyja oficialų trečios lyties statusą ir darniai įsipaišo į tų visuomenių santvarką.
 |
| Anonimiškos apklausos dalyviai pasiskirstymas Kinsio skalėje sekuliarioje Vakarų ir religingoje Afrikos valstybėje. |
Ir, iš tiesų, pasižvalgius į Kinsio visuomenės skalę įvairiose valstybėse ir įvairiais laikotarpiais lengva pastebėti milžiniškus skirtumus žmonių saviidentifikacijoje. Nesunku suprasti, kodėl homofobiškai nusiteikę politikai teigia, kad homoseksualai „dauginasi per homoseksualumo propagandą“: iš beveik 80 procentų griežtai heteroseksualių žmonių religingoje visuomenėje sekuliarioje šalyje lieka tik ketvirtadalis ir net 55 procentai „išsilaksto“ po skirtingo intensyvumo homofilinių santykių skalę.
Įdomu, kodėl?
Dabartinis mokslas gana palankiai žvelgia į homoseksualus: 1973 metais homoseksualumas buvo išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo, biologai rado gana daug homoseksualių santykių pavyzdžių gyvūnų pasaulyje, evoliucijos teorija sieja homoseksualumą su padidėjusiu moterų vaisingumu, o genetikai įtaria radę už homoseksualumą atsakingus genus. Atrodytų, žmogaus teisių aktyvistai ir homoseksualai turėtų būti patenkinti tokiu palaikymu iš mokslo pusės.
Ne taip greitai. Tokia jau ta žmogiška prigimtis – kuomet reikalai eina gerai, žmogui norisi, kad viskas būtų geriau negu tikrovėje (dar sakoma, „kaip pasakoje“). Pakol norai lieka norais, niekas nenukenčia, tačiau troškimai „pakiša kiaulę“, kuomet esi homoseksualus mokslininkas ir darai tyrimą apie vienalytes šeimas. Kitaip sakant, kuomet esi suinteresuota pusė ir pasiduodi pagundai sufabrikuoti mokslinius rezultatus. Tačiau apie viską iš eilės.
Pasaulyje žinomame moksliniame žurnale „Science“ 2014 metų lapkričio mėnesį pasirodė sensacingas jauno politinių mokslo studento iš Kalifornijos universiteto Maiklo La Kuro (Michael La Cour) darbas, parašytas kartu su žinomu profesoriumi Donaldu Grynu (Donald Green).
„Kuomet kontaktas keičia protus“ – taip užvadintas tekstas nagrinėjo situaciją, kuomet savanoriai vaikščiojo nuo namų durų prie kitų namų durų ir kalbėjo su JAV rinkėjais apie vienalyčių santuokų palaikymą. Studijos autoriai teigė aptikę teigiamą ir išmatuojamą tokių pokalbių naudą. Konservatyvių pažiūrų žmonės iki pokalbio su homoseksualiu savanoriu, buvę prieš vienalytes santuokas, pakeisdavo savo nuomonę ir net palaikydavo vienalyčių santuokų idėjas išgirdę „jaudinančias, širdingas ir išgyvenimais paremtas“ savanorių istorijas apie jų problemas ir siekius. Paprastai kalbant, tyrimas teigė, kad su homofobiškai nusiteikusiais žmonėmis užtenka nuoširdžiai bei empatiškai pasikalbėti ir jie pakeis savo nuomonę.
Pasižvalgius po lietuvišką „elitą“ galime gana greit rasti užkietėjusių (sakyčiau net profesionalių) kovotojų su „homoseksualų propaganda“, kurie tikrai nepanašūs į žmones, kuriuos lengvai paveiktų nuoširdus pokalbis su homoseksualu. Sociologams nuo seno žinoma, kad žmonės taip lengvai neatsisako savo pažiūrų ir tikėjimo. Dar daugiau, aibės senesnių tyrimų yra daug kartų parodžiusios, jog nesvarbu, ar į kairę, ar į dešinę, jie pokalbio metu yra stumiami, žmonių nuomonė tuoj pat sugrįžtą į pradinį tašką vos jie suvokia kokią gi žinią jiems yra bandoma taip meistriškai ir subtiliai įteigti. Dėl šios priežasties jauno politikos mokslų studento rezultatai sudrebino tiek sociologų pasaulį, tiek žiniasklaidą, o žmogaus teisių aktyvistai pradėjo permąstyti savo komunikacijos strategiją.
 |
| „Science" žurnale paskelbtas tyrimas demonstravo akivaizdžią pokalbio su homoseksualiu savanoriu įtaką konservatyvių pažiūrų žmonėms. |
Šioje istorijoje painumo įnešė ir žinomo specialisto prof. D. Green’o pavardė straipsnio autorių sąraše. Kuomet žinomas socialinis psichologas dr. Džonas Krosnikas (Jon Krosnick) išgirdo apie šiuos rezultatus, jis juos išvadino nesąmoningais, kadangi buvo skaitęs visą eilę straipsnių, teigusių ką priešingo. Tačiau atsivertęs „Science" tekstą bei išvydęs žinomo kolegos pavardę, mokslininkas save nuramino: „Aš pažįstų prof. D. Green’ą ir pasitikiu jo rezultatais“.
Panašiai pasielgė ir didžioji dalis kitų mokslininkų, nors daliai jų skelbiami rezultatai pasirodė jei ne keisti, tai pernelyg geri. Sociologui Endriu Gelmanui (Andrew Gelman) keistas pasirodė efekto dydis: 0,8 pokytis penkių balų skalėje, arba beveik 40 procentų nuo realistiško pokyčio.
Minėto rezultato sensacingumas buvo viena iš priežasčių, kodėl daugelis mokslininkų norėjo atkartoti šiuos rezultatus. Vienas iš jų buvo 26 metų homoseksualus studentas Dovydas Brukmanas (David Brookman), kuris dar 2013 metais, konferencijoje susipažinęs su Maiklu bei išgirdęs apie jo darbą, pradėjo planuotis savo būsimą tyrimą nuo įverčio, kiek kainuotų organizuoti panašią apklausą. Dovydas buvo daug kartų konferencijose sutikęs publikacijos autorių Maiklą ir buvo iš jo gavęs informaciją, kad apklausos dalyviams buvo mokama po 100 JAV dolerių. Pirmas klaustukas Dovydui kilo tuomet, kuomet atsivertęs nepublikuotą teksto versiją Dovydas pamatė dalyvių skaičių. 10 000 dalyvių, gaunančių po 100 JAV dolerių, tai jau milijonas dolerių! Dar daugiau, susisiekęs su apklausas organizuojančiomis firmomis, Dovydas išsiaiškino, kad jokiais būdais paprastas studentas negalėtų organizuoti tokios masyvios apklausos, nes paprasčiausiai jokia firma negalėtų taip greitai surasti tokio didelio skaičiaus savanorių ir dalyvių.
Dovydas Brukmanas gi turėjo 2013 metais daug kitų darbų, todėl po savo pirminio susidomėjimo jam teko atidėti nuosavą tyrimą, pakol jis sau nesusirado pagalbininką – heteroseksualų studentą Džošua Kala (Joshua Kalla), kartu su kurio 2014 metų rudenį jie grįžo prie Maiklo La Kuro tematikos, juoba jie gavo pirminius tyrimų duomenis, kurie buvo panaudoti Science publikacijoje.
Matote, mokslinė etika reikalauja, kad tyrimo duomenys būtų laisvai prieinami dar daugelį metų po to, kai tyrimas buvo atliktas, o jo rezultatai buvo paskelbti. Tai yra užtikrinama arba universitetų ir institutų lygyje, arba žurnalų lygyje, kuomet kartu su straipsnio tekstu yra pateikiama papildoma medžiaga. Kitas saugiklis, kuris turėjo suveikti, buvo recenzentai, tačiau šiuo atveju išgelbėjo „Science" žurnalo atvirų duomenų politika.
 |
| Džošua ir Dovydas skaito paskutinią ataskaitos teksto versiją. |
Jauni politinių mokslų studentai Dovydas ir Džošua gana greitai aptiko keistumus „Science" tyrimo duomenyse (visas jų sąrašas išsamiai aprašytas jų ataskaitoje). Vaikinams visų pirma į akis krito nebūdinga tokiai dideliai apklausai statistinių duomenų švara. Apklausose visuomet pasitaiko keistų žmonių, kurie vieną dieną nori griauti bažnyčias, o kitą dieną – skuba jas statyti. Dėl tokių žmonių išauga statistinės tyrimo paklaidos, o rezultatai nuo apklausos prie apklausos lengvai „raibuliuoja“. Maiklo La Kuro rezultatuose žmonės demonstravo neįtikėtinai pastovią nuomonę, lyg ji būtų pritvirtinta nematomais inkarais.
Kita keistenybė buvo tai, kad individualių žmonių požiūrio į vienalytes šeimas požiuriai buvo vienodi tiek penkių balų skalėje, tiek 101 laipsnio jausmų „termometre“. Taip, jie buvo identiški, nors anot teksto buvo gauti apklausus dvi SKIRTINGAS žmonių grupes. Dar daugiau, šios kreivės nelabai stipriai priklauso nuo apklausos laiko, kas vėlgi buvo keista.
Kita keistenybė buvo „jausmų termometro“ skirstinio formos pokyčiai laikui bėgant. Tiksliau kalbant, keista buvo statistinio triukšmo forma – ji atitiko beveik idealų Gauso skirstinį. Nei vienas iš žmonių savo atsakyme nenukrypo nuo vidurkio daugiau nei 25 procentai į viršų ir daugiau nei 38 procentai į apačią nuo vidutinių reikšmių. Bet kam, kas dirba su eksperimentiniais duomenimis, tai atrodytų įtartina, kadangi net tiksliuose moksluose būna duomenų, kurie nukrypsta daugiau nei dvigubai nuo vidurkio (klaidingas matavimas).
 |
| Neegzistuojantis apklausos firmos darbuotojas atsako į laiškus. |
Tačiau dar labiau vaikinus nustebino netikėtai didelis kiekis žmonių, sutikusių atsakyti į apklausos klausimus. Net 12 procentų iš visų apskambintų žmonių sutiko dalyvauti! Tai buvo neįtikėtinai geras skaičius. Vaikinai patys tuo įsitikino, kuomet nusiuntė 13,878 Majamyje gyvenančių rinkėjų laiškus, kviečiančius sudalyvauti apklausoje. Atsakė tik apie 100 žmonių arba mažiau nei vienas procentas! Vaikinai bandė susisiekt su Maiklu La Kuru, tačiau gavo atsakymą, kad jis keliauja ir atsakys vėliau. Nekantraudami jie susisiekė su Maiklo kolega, kuris jiems persiuntė apklausos firmos viceprezidento Džeisono Petersono laišką, kuriame firmos atstovas siūlosi surengti šią masyvią apklausą ir pasitelkti naują apklausos metodiką. Atrodytų, mįslė tuoj bus įminta, lieka tik paskambinti ir paaiškės toks netikėtai didelis sutikusiųjų dalyvauti skaičius. Koks gi buvo vaikinų nusivylimas, kai paskambinę į „uSamp" firmą jie sužinojo, kad jie nėra girdėję apie žmogų vardu Džeisonas Petersonas. Kitaip tariant, jaunasis ambicingas politinių mokslų studentas sufabrikavo ir laišką.
Paskutinė vinis į „Science" paskelbto tyrimo karstą buvo atrasta ne už ilgo. Jaunieji tyrėjai pasidomėjo Maiklo La Kuro biografija ir pabandė atrasti, kokios gi apklausos duomenis Maiklas panaudojo kaip pradinį savo falsifikacijos tašką. Ir jie netrukus surado. Tai buvo 2012 metais atlikta milžiniška apklausa (Cooperative Campaign Analysis Project), kurioje buvo paliestas ir homoseksualų bei vienalyčių porų klausimas. Po poros pirmų testų jauniems mokslininkams neliko abejonių – būtent šie duomenys buvo panaudoti šiam meistriškam melui sufabrikuoti.
Džošua su Dovydu susisiekė su „Science" teksto bendraautoriumi prof. D. Grynu, kuris nedelsiant sureagavo ir pareikalavo iš Maiklo ir jo darbo vadovo komentarų. Nesulaukęs jokio atsakymo, profesorius D. Grynas paskelbė gegužės 19 d. savo laišką, kuriame prašė „Science" žurnalo redakciją atšaukti teksto publikaciją, o Dovydas su Džošua paskelbė savo ilgai ruoštą tyrimo ataskaitą. Gegužės 28 diena „Science" žurnalas oficialiai atšaukė teksto publikaciją ir pašalino tekstą iš bibliografinių duomenų bazių, o žurnalo svetainėje šalia santrumpos galime pamatyti oficialią redaktoriaus reakciją į kilusį skandalą.
Geras klausimas yra, ką veikė recenzentai, ir kodėl kitas bendraautorius nepastebėjo nuo pat pradžių klastos. Dabar, aprimus skandalui, paaiškėjo jauno politinių mokslų atstovų nepamatuotos ambicijos bei noras būti žinomam ir gerbiamam. Maiklas La Kuras yra gavęs pakankamai apdovanojimų bei grantų, tačiau jam to buvo mažai ir jis savo CV pagražino prirašęs nebūtų apdovanojimų bei išsigalvotų finansavimo šaltinių.
Profesorių D. Gryną papirko Maiklo La Kuro užsidegimas ir ambicingumas. Visi, kas dirbo šioje srityje, gerai įsidėmėdavo jauną aktyvų studentą, mokantį komunikuoti, visur lakstantį su „iPadu", kuriame jis rodė savo rezultatus, turintį aibę įdomių idėjų ir randantį bendrą kalbą su įvairiausiais pašnekovais. Nieko nuostabaus, kad kuomet Maiklas pasiteiravo apie galimybę atlikti šį įdomų tyrimą, jis susilaukė palaikymo iš garbaus profesoriaus, kuris rado jaunam studentui kontaktą universitete, padėsiantį su tyrimais ir vadovausiantį darbui. Tačiau niekas negalėjo įtarti, kad šis jaunas žmogus pasuks „tamsos“ keliu ir sufalsifikuos savo darbo rezultatus.
Kaip matome, mokslu būna manipuliuojama ir ne dėl ideologinių sumetimų, o paprasčiausiai dėl žmogiškųjų ambicijų ir asmeninių interesų. Belieka tik pasidžiaugti, jog viešai prieinami moksliniai duomenys suteikia progą kitiems jauniems mokslininkams aptikti tokius liūdnus atvejus ir viešai nuplauti gėdingą dėmę.