Keturios visuomeninės žmogaus teises ginančios organizacijos – Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Žmogaus teisių centras, nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“ bei Lietuvos Raudonasis Kryžius – Vyriausybei, Seimui ir Vidaus reikalų ministerijai išsiuntė savo pastabas dėl Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ projekto. Organizacijos reiškė nuogąstavimus, kad priimtais pakeitimais iš esmės būtų įteisinti žmogaus teisių pažeidimai, o pažeidžiami žmonės, kurių esama tarp migrantų, patektų į nesaugią padėtį.
 |
| Asociatyvi Jack Moreh/freerangestock.com nuotr. |
Valdas Gabrys, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Įstatymas buvo priimtas liepos 13 d. Seimo posėdyje. Seimui atsižvelgus į kai kuriuos Laisvės frakcijos pasiūlymus buvo priimti kiek švelnesni pakeitimai.
Gana akylai stebėjau, kas vyksta viešojoje erdvėje dėl šiuo metu vykstančios pabėgėlių dramos Lietuvoje ir nei karto negirdėjau (o gal nepastebėjau? prasprūdo pro akis ar ausis?) Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų pozicijos šiuo klausimu. Tyli Lietuvos vyskupų konferencija. Nebuvo ir bendro Lietuvos tradicinių krikščioniškų bendrijų kreipimosi kaip kad dėl Stambulo konvencijos ir partnerystės įteisinimo. Kurgi jų kvietimas „atpažinti Kūrėjo paveikslą kiekviename žmoguje, gerbti prigimtines žmogaus teises“?
Apskritai, negirdėjau jokio krikščionių – katalikų – balso, nors kai kalba pasisuka apie LGBT, moterų teises, smurtą prieš moteris ir vaikus, visi puola priminti, kad Lietuva – katalikiška valstybė. Tai kurgi tie krikščionys-katalikai, kurių misija padėti vargstančiam ir kenčiančiam? Kapų tyla.
Liepos 8 d. Vatikano radijas priminė, kad prieš aštuonerius metus pirmasis 2013 m. pareigas pradėjusio eiti popiežiaus Pranciškaus vizitas vyko Italijos saloje Lampedūzoje, liudijančioje „daugybės migrantų dramas, taip pat mirtis“.
„Tapome veidmainiais kaip tie kunigas ir levitas, kuriuos mini Jėzus palyginime apie gerąjį samarietį. Matome pakelėje gulintį leisgyvį brolį, galbūt mintyse tariame: „Vargšelis“, bet toliau ramiai einame savo keliu, nemanydami, kad tai mūsų reikalas. Gerovės kultūra, skatinanti mus rūpintis tik pačiais savimi, mus padaro nejautrius kito žmogaus šauksmui, mūsų gyvenimą uždaro tarsi muilo burbulo viduje. Šiame globalizuotame pasaulyje mus ištiko ir abejingumo globalizacija.
Apsipratome su kito žmogaus kančia ir ji jau mūsų nesukrečia ir nedomina. Ji – ne mūsų reikalas!“, – tuomet sakė popiežius.
Tikrai, pabėgėlių teisės Lietuvoje ne Katalikų bažnyčios ir krikščionių reikalas. Jų reikalas – lytinis lavinimas ir žmogaus seksualumas.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net