Pirmojo amžiaus Roma buvo pažangiausias miestas, prekybos ryšiais prilygęs Aleksandrijai, o grožiu nenusileidęs Atėnams. Imperijos centre jau porą amžių buvo kaupiamas turtas ir meno vertybės, miestas augo. Istorikų vertinimu, jame galėjo būti net iki keturių milijonų gyventojų. Nerono laikais „Circus Maximus“ stadionas talpino 250 tūkst. žiūrovų. Mieste, kaip ir visoje imperijoje, gyveno laisvieji piliečiai, atleistiniai (laisvę atgavusieji vergai, turėję ribotas teises) ir vergai, dirbę pačius įvairiausius darbus nuo mokytojavimo ir raštvedybos iki alyvuogių aliejaus, vyno gamybos ir kt. Deja, vergų darbas nebuvo labai produktyvus, regionuose trūkdavo maisto, todėl žmonės plūdo į miestus.
 |
| Asociatuvi Norbu GYACHUNG/Unsplash nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Romoje apie 300 tūkst. nepasiturinčių gyventojų kiekvieną dieną gaudavo pašalpą grūdais, mieste buvo statomi bendrabučiai. Klasių skirtumai buvo milžiniški: turtingieji mėgavosi prabanga, o vargingiausi miestiečiai glaudėsi kukliame būste, mito grūdų daviniu.
Tiesa, jie galėjo nemokamai lankytis pirtyse bei žaidynėse. Vidurinę klasę sudarė pirkliai ir amatininkai, dažniausiai užsieniečiai. Sakoma, kad jie buvo be skrupulų ir siekė prasiskinti kelią į aukščiausią socialinį sluoksnį. Iš tokių ambicijų šaipėsi ir aukštesnį, ir žemesnį statusą turėję romėnai.
Romoje žmonės buvo girdėję apie imperijoje dėl Kristaus buvusius neramumus ir jų baigtį. Krikščionys buvo persekiojami dėl atsisakymo garbinti imperatorių. Kitos religijos imperijoje buvo toleruojamos tik jei nekėlė grėsmės santvarkai. Populiarumą atgavo Izidės kultas, kuris neseniai buvo patekęs į politikų nemalonę dėl Kleopatros (pasiskelbusios Izidės įsikūnijimu) ir Marko Antonijaus pasikėsinimo į imperatoriaus valdžią. Didžioji dalis gyventojų buvo agnostikai (tikintys, kad negalima nei įrodyti, nei paneigti Dievo buvimo), nors buvo nemažai ateistų ir materialistų. Šią idėjų įvairovę galima pastebėti įvairių to meto mąstytojų darbuose, pvz. stoiko Senekos, daug rašiusio apie dievą, bei gamtininko Plinijaus, teigusio, kad tikėjimas į nemirtingumą rodo proto sutrikimą.
 |
| Romoje sklido kalbos apie Kristų, neramumus ir jų baigtį | Asociatyvi Federico Di Dio/Unsplash nuotr. |
Buvo svarstoma ir apie tuometinio gyvenimo moralumą. Pauliaus amžininkas Filonas Aleksandrietis rašė apie hedonistiškas turtuolių puotas, kurioms buvo būdingas godumas ir gašlumas, lygindamas jas su asketų gyvenimu. Konservatoriškų pažiūrų visuomenės dalis buvo nepatenkinta tokiu nuo stoikams būdingų vertybių nutolusiu gyvenimu.
Taip atrodė tuometinio vakarų pasaulio centras, kai kelyje į Damaską, patyręs Kristaus apsireiškimą, buvęs uolus krikščionių persekiotojas Saulius atsivertė, tapo Pauliumi ir ėmė skleisti Gerąją Naujieną. Žinoma, viena užduotis buvo paaiškinti Dievo Sūnaus aukos reikšmę savo tautiečiams, tačiau kaip ją reikėjo perteikti žmonėms, negirdėjusiems apie Mozę, išrinktąją tautą ir jos istoriją, Dievo įsakymus ir pan.?
 |
| Vectorjuice/Freepik dizainas |
Tikėtina, kad Paulius buvo susipažinęs su graikų – romėnų literatūra. Pvz. Apaštalų darbuose (17:28) jis cituoja helenistinės poezijos atstovą, graikų poetą Aratą (gyv. 310 – 240 m. pr. Kr.), o laiške Titui – Kretos poetą Epimenidą (gyv. 6 arba 5 a. pr. Kr.). Galimai literatūrą jis pasitelkia ir Laiške romiečiams, kuriame galima matyti sąsajų su imperatoriaus Nerono patarėjo Petronijaus (apie 27 – 66 m.) „Satyrikonu“, kuriame aprašoma dekadentiška puota. Kūrinyje dalyviai pašiepiami dėl rajumo, girtuoklystės, godumo, vulgarumo, nederamo elgesio su sutuoktiniais ir vergais. Gali būti, kad laiško autorius daro nuorodą ir į Senekos tragediją „Fedra“ apie pagrindinės veikėjos liepsnojantį geismą įsūniui Hipolitui, o toks elgesys buvo laikomas priešingu prigimčiai ir nuodėmingu.
Pirmame Laiško romiečiams skyriuje Paulius rašo apie nuo Dievo nutolusius pagonis, kurie turėjo savyje supratimą, kas yra moralu ir teisinga, tačiau pametė kelią ir nusprendė garbinti „žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus“.
Todėl Dievas pasmerkė šiuos žmones „gėdingų aistrų valiai“. Moterys „prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai“, o vyrai „pametė prigimtinius santykius su moterimis, užsidegę geiduliais vienas kitam“. Tokie žmonės, pasak autoriaus, „pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų… šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi“.
Gana sudėtinga pasakyti, kokius konkrečiai santykius čia turi galvoje Paulius. Kai kuriuose šaltiniuose griežtai vertinama, kad apaštalas smerkia visus tos pačios lyties santykius, tačiau kitur raginama atidžiau žvelgti į kontekstą ir tai, kas išties buvo laikoma esant „priešinga prigimčiai“. Vėliau laiške Paulius tą patį terminą (gr. para physin) vartoja rašydamas apie išgelbėjimą, kurį Dievas daro prieinamu ne tik žydams, bet ir pagonims, t. y., keičia anksčiau Jo paties nustatytą tvarką. Taigi, čia taip pat kalbama ne šiaip apie prigimtį ir kažkokį „ėjimą prieš gamtą“ bendrąja prasme, bet žmogaus ėjimą prieš jo paties prigimtį, kitaip tariant – heteroseksualių žmonių lytinius santykius su savo lytimi.
Pagaliau, negalima pamiršti, kad visus šiuos paklydimus Paulius naudoja norėdamas perteikti esminę savo mintį – kūrinių, o ne Kūrėjo garbinimo pražūtingumą. Čia jis galėjo turėti galvoje ir tuometinį imperatoriaus kultą, kuris buvo garbinamas dar būdamas gyvas, o, kaip žinoma, dėl atsisakymo tai daryti krikščionys buvo persekiojami, ir neseniai save deivės įsikūnijimu skelbusią Kleopatrą, ir patį dėl to politikų nemalonėje buvusį Izidės kultą, kaltintą ritualine prostitucija ir pornografija.
Nors Paulius neabejotinai kalba apie vyrų santykius su vyrais, nereikėtų pamiršti, kad tuometiniame supratime jų buvo vengiama dėl pasyvaus partnerio pažeminimo iki moters statuso, t. y. efeminacijos, kuri laikyta grėsme vyriškumui. Neigiamai buvo vertinami tik to paties statuso – piliečių – suaugusių vyrų tarpusavio santykiai, tačiau vergai buvo šeimininko turtas, todėl su jais buvo elgiamasi atitinkamai.
 |
| Ir šiomis dienomis LGBTQ+ asmenys patiria nelygybę | Asociatyvi Norbu GYACHUNG/Unsplash |
Dėl moterų santykių su moterimis čia galima pagrįstai abejoti, nes moterų prigimtimi anuomet buvo laikomas pasyvus vaidmuo akto metu ir vaikų gimdymas, ir nors apie dailiosios lyties tarpusavio santykius buvo tikrai žinoma, jiems buvo skiriama mažai dėmesio. Tiesa, romėnės gyveno pakankamai laisvai, aukštuomenės atstovės atsisakydavo gimdyti ir mieliau įsivaikindavo. Taigi, priekaištų dėl tuomet nederamu laikyto elgesio tikrai buvo nesunku surasti.
Taigi visame šiame kontekste tikrai panašu, kad Paulius smerkia gašlumą ir svetimavimą, paleistuvystę, prostituciją ir net lytinę prievartą, bet vargu ar jis galėjo būti susirūpinęs tokiais vyrų ir moterų tarpusavio santykiais, kuriuos bandoma dabartiniais laikais smerkti remiantis šiais jo laiško žodžiais.
Išties sunku patikėti, kad pats kadaise persekiojęs žmones, paskui atsivertęs ir to gailėjęsis, o vėliau ir persekiotas pats, jis būtų galėjęs duoti pagrindą kitokios lytinės orientacijos žmonių persekiojimui, kurio apraiškas vis dar matome šiomis dienomis.
Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos, iš kurių 14 – laiškai, priskiriami Pauliaus iš Tarso autorystei. Mokslininkai sutinka su tradiciniu 2 a. krikščionių įsitikinimu, kad 7 iš šių laiškų beveik garantuotai parašė pats Apaštalas Paulius, intensyviausiu misionieriškos veiklos laikotarpiu, maždaug 50 – 58 m. po Kr. Tai pirmieji krikščioniški dokumentai, parašyti mažiausiai dešimčia metų anksčiau už seniausią iš keturių evangelijų, t. y., Morkaus.
Beveik visose šiose Naujojo Testamento knygose nėra rašoma nieko apie lytinius santykius tarp vyrų arba moterų, išskyrus tris Pauliaus laiškus, kuriuose apie tai užsimenama: 1 laiškas korintiečiams 6 sk., 1 laiškas Timotiejui 1 sk. ir Laiškas romiečiams 1 sk.