„Girdėti tiek mažumas. Nepabijokime išgirsti ir Vyskupų nuomonės, tiek kitų grupių, kad būtų rastas bendras vardiklis ir pasiektas to, ko Lietuvai tikrai reikia“, – aiškino prezidento patarėjas Povilas Mačiulis. Net ir šiame labai nykiame pasisakyme yra demagogiškai užkoduojama žinutė: tos pačios lyties poros negaus to, ko nori.
 |
| Simonas Bartulis | Ahn nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Pirmiausiai, tai vyskupų atsiklausti Lietuvoje nėra bijoma. Situacija yra priešinga: politikai ir šiaip žinomi asmenys neretai bijo palaikyti LGBTQ žmones. Tai padarę jie susilaukia sankcijų iš kitų politikų, visuomenės. Pažiūrėkime, kokio žeminimo susilaukia TS-LKD Seimo narys Navickas, kaip partija sankcionuoja Tomiliną, kokios neapykantos gauna Tomas Vytautas Raskevičius.
Atsiklausti vyskupų šitoje temoje nėra drąsos pozicija, o kaip tik bailumo. Nes Prezidento patarėjas čia, bijodamas tiesiogiai pasakyti, kad Prezidentas nelaiko tos pačios lyties porų lygiomis, naudojasi Lietuvos Katalikų Bažnyčia kaip užnugariu. Strategija iš tiesų puiki: dauguma Lietuvos, bent šitame klausime, turbūt sutiktų su „vyskupais". Deja, aš bijau, kad ta pozicija atrodys kaip lietuvių rūšiavimas pilnaverčiais ir ne pagal jų seksualinę orientaciją. Vieniems: šeimos įteisinimas ir santykių pripažinimas. Antrarūšiams: atskiras, išplautas įstatymas, kuris juos sumenkina.
Šita strategija tokia demagogiška, kad net liūdna žiūrėti. Juk Prezidentas neklausia vyskupų nuomonės visais moralės klausimais, pvz. apie kontracepciją, abortus, skyrybas. Nes ten lietuviai jau stipriai nesutinka su „vyskupų" nuomonėmis.
Tad „vyskupai" yra toks kodinis raktažodis apibūdinti problemą, kurios Prezidentas tiesiog labai nenori turėti. Jis norėtų, kad ši tiesiog išnyktų, nekvaršintų jam galvos. Jis žino, kokia bus „vyskupų" pozicija. Kadangi pozicijos bus priešingos, Prezidentas sąmoningai užkoduoja tolimesnį konfliktą.
Aš suprantu, kad gyvename visuomenėje, kur visi gali reikšti savo nuomones. Jie gali sakyti, kad tos pačios lyties poros yra šlykščios, sutrikusios, išsigimusios. Visą gyvenimą tik tai ir tegirdėdavau.
Taip pat ir „vyskupai" bei kunigai - šie irgi gali pasisakyti. Ir pasisako. Kiekvieną kartą, kai vykstą rimtesni svarstymai. Kai kurie nuosaikiau, kai kurie - prasivardžiuodami, kalbėdami apie „išangės reikalus" ar „iškrypėlius". Šios nuomonės buvo puikiai girdimos per pastaruosius 30 metų, nors LGBTQ balsai pasidarė girdimi dar tik neseniai.
Tačiau nuomonių įvairovė nereiškia, kad visų nuomonės yra vienodai pagrįstos visais klausimais. Žmonės, kurie niekada neturėjo potraukio tai pačiai lyčiai gali tik teoriškai suprasti, kokių teisių mums trūksta. Neetiška sulyginti homoseksualaus žmogaus, kuris gyvena su partneriu 10 metų, nuomonę su kunigo, kuriam tai gyvenime nebus aktualu ir iš kurio partnerystės galimybė nieko neatims. Aš tikrai gerbiu religijos laisvę, bet ši Konstitucinė teisė nereiškia religijos viršenybės prieš tuos, kurie nori gyventi pagal kitokius įsitikinimus. Tad sprendžiant mažumos reikalus, reikia iš pat pradžių pirmiausia įsiklausyti būtent į jų pačių išsakomus priekaištus.
Prezidentas gali sulyginti LGBTQ bendruomenės nuomonę su „vyskupų" ar daugumos nuomone partnerystės klausime. To niekas jam nedraudžia.
Tačiau tai nėra nei etiška, nei drąsi, nei tvari pozicija iš žmogaus, kuris turi atstovauti visus piliečius. Piliečius, kurie Prezidento akyse turėtų būti lygūs net jeigu ta lygybė jam ir jo rinkėjams nėra politiškai „patogi“.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net