Išgirdus žodžių derinį „lyčių papildomumas“ lietuvių kalba, jis skamba kaip visiškai logiška ir paprasta tiesa apie dviejų biologinių lyčių egzistavimą: žmogus paprastai gimsta arba vyru, arba moterimi ir tai galima pamatyti iš susiformavusių lytinių organų, nurodančių biologinę lytį. Tačiau viskas nėra taip paprasta: gali būti, kad net 2 proc. žmonių gimsta interseksualūs, kai medikai negali priskirti vienos iš dviejų lyčių.
 |
| Asociatyvi Karina Carvalho/Unsplash nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Maždaug septynias pirmąsias vystymosi savaites abiejų lyčių embrionai yra morfologiškai vienodi. Tik vėliau pradeda vystytis lytinės liaukos, prasideda hormonų gamyba ir tipiškai vaisiaus raida vyksta pagal vieną iš dviejų scenarijų, kai gimsta berniukas arba mergaitė. Netipiniais atvejais audiniai gali tapti nejautrūs hormonams, todėl galimas raidos kitoniškumas.
Pagal 2011 m. BBC dokumentinį filmą „Man, mano lytis ir aš“ (angl. Me, My Sex and I), egzistuoja įvairūs lyties raidos skirtumai, dėl kurių riba tarp vyriškos ir moteriškos lyčių tampa miglota. Londono arba Niujorko dydžio mieste gali būti apie 100 tūkst. žmonių, kuriems pasireiškia lytinės raidos skirtumai (maždaug tiek gyventojų yra Šiauliuose). Tokių vystymosi skirtumų tikimybė panaši į dvynių arba raudonplaukių.
 |
| Gstudioimagen/Freepik dizainas |
Žmonės paprastai galvoja, kad lytis apsprendžiama genetiškai: moterys turi dvi X chromosomas, o vyrai – vieną X ir vieną Y. Tačiau taip yra ne visuomet. Pvz., vienam iš 20 – 60 tūkst. naujagimių su XY chromosomomis pasireiškia nejautrumo androgenams sindromas. Tokių vaikų organizmas tinkamai nereaguoja į testosteroną, todėl, nors genetiškai jie yra vyriškos lyties, jų lyties organai yra moteriški. Neatlikus genetinio tyrimo, tokių naujagimių dokumentuose įrašoma moteriška lytis, jie auginami kaip mergaitės, o sutrikimas gali būti nustatytas tik pasiekus brendimo amžių ir nesulaukus menstruacijų arba, pvz., patyrus traumą arba aiškinantis kitus sveikatos sutrikimus.
 |
| Interseksualumo ženklas |
Nuo 2015 m. naujagimiai Lietuvoje tikrinami dėl įgimtos antinksčių hiperplazijos. Dažniausiai pasitaikanti šio sutrikimo forma, dėl kurios gimusios mergaitės gali išoriškai atrodyti panašios į berniukus dėl išdidėjusių išorinių lytinių organų, vėliau tokiais atvejais greičiau auga viršutinės kūno dalies raumenys, želia ūsai, barzda, žemėja balso tembras.
Berniukams anksti išryškėja antriniai lytiniai požymiai – lytį rodantys ir lytinės brandos metu atsirandantys požymiai ir funkcijos, kurių visuma tipiškai susiformuoja 10 – 18 gyvenimo metais. Tačiau laiku nenustačius sutrikimo ir neskyrus gydymo, dalį naujagimių mirtis ištinka per pirmąsias gyvenimo savaites. Anksčiau tai būdavo viena iš dažniausių klaidų, dėl kurių mergaitės būdavo priskiriamos berniukams ir negaudavo reikiamo gydymo.
 |
| Nutikdavo, kai mergaitės būdavo supainiojamos su berniukais ir paskiriamas klaidingas gydymas | Asociatyvi Andrew Nee/Unsplash nuotr. |
Jei vaikas gimsta su netipiniais lyties organais, viskas tampa labai sudėtinga. Tokiais atvejais gydytojai stengiasi nustatyti lytį pagal požymių grupę: chromosomas, kiaušides arba sėklides, gimdą, organizmo gaminamus hormonus ir bando numatyti, kaip toliau vystysis genitalijos.
Atlikus tyrimus rezultatai gali būti įvairūs, pvz., vaikas gali turėti XY chromosomas ir sėklides, tačiau moteriškus išorinius lytinius organus ir moterišką tapatybę. Arba turėti XX chromosomas ir kiaušides, bet vyriškus išorinius lytinius organus ir turėti vyrišką tapatybę. Vertinant kiekvieną iš šių požymių tyrimai gali neduoti aiškaus atsakymo ar vaikas yra vyriškos, ar moteriškos lyties. Galima sakyti, kad biologinė lytis yra savotiškas spektras tarp tipinių vyriškos ir moteriškos lyčių, kuriame neįmanoma nubrėžti aiškios ribos.
 |
| Gimus žmogui su netipiniais lyties organais, atliekami papildomai tyrimai | Asociatyvi National Cancer Institute/Unsplash nuotr. |
Klinikinis psichologas, seksologas ir interseksualių žmonių teisių aktyvistas Tigeris Devore (1958 m.) gimė netipinės lyties, su sunkiu hipospadijos sutrikimu – šlaplės atsivėrimu neįprastoje vietoje, – kurio švelnesnės formos būdingos vienam iš 250 berniukų. Pirmoji operacija jam buvo atlikta esant trijų mėnesių amžiaus, siekiant naujagimio genitalijoms suteikti normalesnę formą.
Iki 19 m. amžiaus T. Devore atlikta dar devyniolika operacijų, kurias dabar jis vertina kaip nebūtinas ir dėl kurių jis neteko didelės dalies už lytinių organų jautrumą atsakingų audinių. Aktyvistas teigia, kad vis dažniau tokios operacijos vertinamos kaip vaikų lytinių organų žalojimas.
Vyksta diskusijos, kada reikėtų atlikti chirurgines intervencijas interseksualių vaikų atveju ir ar jos yra būtinos. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti atidžiai įvertintas tarpdisciplininės gydytojų komandos kartu su tėvais ir, kai tai įmanoma, įtraukiant vaikus. Istoriškai atsisakymas pripažinti netipinės lyties naujagimius stūmė gydytojus ir tėvus priimti kartais neįmanomą sprendimą parenkant vaikui lytį ir imantis negrįžtamų chirurginių intervencijų.
Klaidų neišvengta ir apie jas vis dažniau prabyla jų pasekmes išgyvenantys žmonės. Dėl visuomenėje keliamos „gender ideologijos“ panikos ir gąsdinimų, kad visiems vaikams bus leidžiama pasirinkti pageidaujamą lytį, interseksualūs žmonės ir jų šeimos jaučia spaudimą slėptis, o gimus kitokiam vaikui yra verčiami rinktis vieną iš dviejų lyčių, nors padarytos klaidos pasekmės gali žmogų lydėti visą likusį gyvenimą