Iki 1886 m. žmonija į lytinius santykius žvelgė iš statuso ir atliekamo vaidmens požiūrio taško, t. y. vyriško – dominuojančio ir moteriško – pasyvaus. Keistis šiais vaidmenimis buvo laikoma ėjimu prieš gamtą ir vyro pažeminimu iki žemesnio – moters – lygio. Patriarchalinėje visuomenėje vyrui nebuvo nieko blogiau, nei būti vadinamam moterišku, mat moterys buvo laikomos silpnomis, neturinčiomis tvirtų moralinių nuostatų, taigi, taip buvo suprantama ir efeminacija – vyrų „moteriškumas“. Lytiniai santykiai tarp vyrų buvo suvokiami kaip aukštesnio statuso vyrų geismo tenkinimas su žemesnio statuso moterišką vaidmenį atliekančiais vyrais.
 |
| Asociatyvi Unsplash nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Sodomija, nuodėme ir nusikaltimu buvo laikomi visi lytiniai santykiai, kurių metu įsiskverbdamas griežtai prokreacijai nedominavo vyras. Tačiau 19 a. pabaigoje K. M. Kertbenis pastebėjo, kad egzistuoja vienodo statuso vyrų santykiai, todėl jam kilo idėja, kad lytiniai santykiai yra susiję ne su vaidmenimis, skirtingomis padėtimis visuomenėje ir akto metu atliekamais veiksmais, o su potraukiu.
Tiesa, jo sugalvoti terminai, kuriuos vartojame šiandien, buvo autoriaus apibrėžti kitaip, pvz. heteroseksualaus vyro repertuarui priskiriant abiejų lyčių atstovus. 1901 m. Dorlando iliustruotasis medicinos žodynas (pirmą kartą išleistas 1890 m.) apibrėžė heteroseksualumą kaip „nenormalų arba iškrypusį [seksualinį] apetitą priešingai lyčiai“. 1923 m. „Merriam Webster“ žodyne šis terminas apibrėžtas kaip „ligota seksualinė aistra priešingos lyties asmeniui“. Tik 1934 m. heteroseksualumo apibrėžimas priartėjo prie to, kaip jį suprantame dabar: „seksualinės aistros priešingos lyties atstovui apraiška, normalus seksualumas“.
Tiesa, galvojant apie heteroseksualius santykius nereikėtų įsivaizduoti, kad moterų lytiškumas buvo suprantamas taip, kaip dabar. Toli gražu: apie moterų patiriamą orgazmą žmonija sužinojo tik nuo 1957 m., savo darbus pradėjus skelbti Viljamui Mastersui ir Virginijai Johnson, o supratimas, kad moterų lytiškumas nėra toks, kaip vyrų, pradėjo formuotis tik apie 2006 m., kai šia tema pradėjo rašyti Dr. Lisa Diamond.
19 a. vykdo daug pokyčių. Moterys pradėjo judėti dėl savo teisių į turtą, vaikus ir išsilavinimą. Karalienės Viktorijos (1819 – 1901 m.) laikų pasaulis buvo pamišęs dėl masturbacijos: vyrams buvo kuriami prietaisai – žiedai su dygiais vidinėje pusėje – „saugantys“ nuo spermatorėjos (nevalingo sėklos išsiliejimo miegant). Londono medicinos draugijos pirmininkas, ginekologas ir akušeris I. Baker-Brownas tikėjo, kad moterų aistringumą reikėjo „gydyti“ taikant kliterodektomija (dalies arba viso organo pašalinimu). Anksčiau buvo galvojama, kad vyro sėkla (kaip bet kuri kita sėkla) yra visas būsimas žmogus, kurį reikia tik įdėti į moters organizmą, todėl masturbacija, kaip ir bet kuri kita sueitis, kurios tikslas nebuvo naujos gyvybės pradžia, buvo vertinama neigiamai, kaip iškrypimas arba liga.
Psichologijos aušroje masturbacija buvo laikoma ir sutrikimu, ir įvairių psichinių ligų bei iškrypimų priežastimi. Sklido nuomonė, kad tai sukelia homoseksualumą. Buvo tikima, kad polinkį masturbuotis galima „gydyti“ laikantis dietos – valgant kuo blankesnio skonio dietą. Taip atsirado ir išpopuliarėjo žymieji tėvo S. Grahamo krekeriai (1989 m.) ir W. K. Kellogo kukurūzų dribsniai (1896 m.)
Homoseksualumas, taip kaip jį suprantame dabar, 19 – 20 a., iki pat Amerikos psichiatrų asociacijos (APA) sprendimo pašalinti jį iš JAV Psichikos sutrikimų diagnostikos vadovo (DSM), laikytas liga ir pavojumi visuomenei, todėl buvo kriminalizuotas. Toks požiūris atsispindėjo ir žodynuose, o iš jų rado kelią į Šv. Raštą. Tačiau plačiausiai šis terminas pasklido su „The Living Bible“ (1971 m.), kurią savo žodžiais perrašė K. N. Tayloras, norėdamas sumoderninti 1901 m. „American Standard Version“
Biblijos vertimo kalbą ir padaryti ją suprantamą vaikams. Visose eilutėse, kuriose buvo rašoma apie bet kokius santykius tarp vyrų jis įrašė žodį „homoseksualūs“ ir pirmą kartą įrašė tokius santykius tarp moterų. Ši parafrazė tapo labai populiari JAV protestantų bažnyčiose. Prie populiarumo prisidėjo žymus evangelistas Billy Grahamas, savo renginiuose leidinį platinęs nemokamai.
1970 m. ši Biblijos versija tapo bestseleriu, kadangi, lyginant su ankstesniais vertimais, buvo labai lengvai skaitoma ir suprantama. Iki 1997 m. buvo parduota 40 milijonų „The Living Bible“ kopijų, ji išversta į maždaug 100 kalbų.