Kokia neišpasakyta gėda šiandien būti lietuve.
 |
| Lina Žigelytė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Lina Žigelytė
Humanitarinių mokslų daktarė
30 metų Lietuva laukė Seime gėjaus, kuris galvotų ne tik apie save.
Gal po dar 30 ir pirmas imigrantas bus Seimo nariu, kad išgirstų lietuvių tauta, kokia atbula jos migracijos politika. Ai, bet su pilietybe Lietuvoje sunku, tarsi ji būtų bilietas į „SpaceX". Tai turbūt nebus to imigranto valdžioje. Tik į sportą juos leidžiame, prakaituoti vardan tos Lietuvos. Mylime jų kūnus, ne galvas. Valgome jų maistą, bet pačius siūlome maitinti tuo, ko jie nevalgo dėl tradicijų.
Lietuva prasigėrusi.
Čia labiau nei kitoje ES šalyje LGBTQ+ žmonės gyvena su depresija.
Vis dar esame tarp pasaulio lyderių pagal savižudybių skaičių.
Globos ir slaugos įstaigose čia žmonės karšinami gyvuliškomis sąlygomis.
Tuoj neliks solidžių ne privačių mokyklų.
Mano mamos pensija 220 eurų.
Keliai vos išsukus iš magistralės Vilnius-Klaipėda yra kaip iš priešindustrinės eros.
Pusė lietuvių mano, kad moterys patiria smurtą dėl savo kaltės.
Baltijos jūra - viena labiausiai užterštų pasaulyje.
Baikime idealizuoti Lietuvą.
Imigrantų įleidimas į čia nėra filantropinis klausimas.
Tai reality check.
Gal per metus nuo koncertinos niekas nenušliauš iki Vilniaus startuolių centro.
Ir per metus neišmoks lietuviai gaminti falafelių, dėl kurių nebereiks važiuoti į Berlyną.
Bet per 5, 10 metų - kodėl ne?
Kodėl ne?
Globalia Lietuvai tapti nepadės šeimų maršų atstovai ir bobelė iš Merkinės, kuri mano, kad imigrantai atsirado Lietuvoje perimti jos baisią apgriuvusią trobą su satelitu, anūkams iškeltu.
Lietuva dažnai buvo istorijos uodegoje.
Paskutiniai iš Baltijos šalių išbraukėme homoseksualumą iš nusikaltimų sąrašo. Tarpukariu Vakaruose išsilavinimą įgiję inteligentai importavo į Lietuvą ir čia aktyviai skleidė eugenikos idėjas.
Net nekalbu apie Holokaustą. Jis, kaip ir karas prieš imigrantus, taip pat pagreitį įgavo vasarą, kai atsijungti nuo visko ne tik įmanoma, bet ir norisi.
Tai yra baisu.
Baisu, kad nėra protestų. Baisų, kad daug kas laukia, kas ką suorganizuos. Baisu, kad trečdalio Seimo narių nebuvo neeilinėje (!) Seimo sesijoje. Baisu, kad matau žurnalistiką dėsčiusius žmones, rašančius nykiausius mitus apie migrantus iš ne Vakarų valstybių.
Ir dar baisu, nes aš sėdėjau su vyrais autobuse Vilnius-Dublinas 2002 metais ir girdėjau, ką jie sakė Doverio uoste britų pasienio pareigūnams, glausdami lagaminus su dailidės įrankiais. Dubline, tais pačiais metais, verčiau prieglobsčio Airijoje pasiprašiusių lietuvių istorijas apie tai, kad jiems prieglobsčio reikia dėl romų teroro. Pažįstu ne vieną lietuvių šeimą, kuri Airijoje gavo prieglobstį dėl neva religinio persekiojimo, nors jie tiesiog priklausė evangelikams, kurie Lietuvoje yra netradicinė religinė bendruomenė.
Kaip lengva pamiršti savo melą ir apsistatyti koncertinomis. Šiandien koncertina, kas - rytoj? Išmanūs judėjimo matuokliai ant kulkšnių, kokius JAV nešioja lygtinai paleisti žmonės? Gyvi, bet nelaisvi. Kas rytoj - padidinta galia karinėms pajėgoms ir teisėsaugai visame pasienyje, nes jis dabar - nebe Lietuvos teritorija?
Su nacistinėmis idėjomis flirtavęs Kasčiūnas vadovauja LRS Nacionalinio saugumo komitetui. Kai šiaip - tai Briuselis žydų ir gėjų papirktas, bet dabar prireikė ES eurų.
Su neapykantos kalba internete nesusitvarkanti šalis mano, kad atlaikys hibridinį karą.
Karą galvoje Lietuva seniai pralaimėjo.
Neprireikė nė vieno šūvio.
Nėra šalies su tobula imigracijos politika. Angliškai apie tai sakoma „there is no playbook". Imigracijos politika dažnai testuoja valstybės gebėjimą ne tik kontroliuoti žmones, bet apskritai spręsti, kas laikoma žmogumi. Augantys globalios migracijos mastai yra vienas didžiausių iššūkių šiuolaikinei visuomenei.
JAV kasmet priima varganą kiekį pabėgėlių, daugiausia iš jų perskirstymo taškų. Joe Bideno administracija pasišventė šiemet priimti 62 tūkst. Dauguma pasaulio pabėgėlių gyvena ne turtingose Vakarų šalyse, o Libane, Jordanijoje, Turkijoje. Libane vien pabėgėlių iš Sirijos dabar arti milijono. Milijono.
Antrojo pasaulinio karo metais, Bertoldas Brechtas rašė pjesę apie Suomijoje traukinių stoties bare susėdusius du pabėgėlius iš nacistinės Vokietijos. Vienas jų paklausia: „Kur mums vykti, jei visur iš mūsų tikisi antžmogiškos energijos? Be homeriškos drąsos neišeisi į gatvę, mūsų egzistenciją jie toleruos tik jei it Buda vis neigsime save. Kur trauksime?"
Kur traukti? Lietuvai. Ir bėgliams.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net