19 a. galima laikyti dar vienu požiūrio į žmonių lytinius santykius virsmu. Iki tol krikščioniškasis pasaulis iš esmės rėmėsi bažnyčios suformuota pozicija, pagal kurią bet koks aistros tenkinimas buvo nuodėmingas vos tik išeidavo iš prokreacijai skirtų ribų. Tiesa, dėmesys buvo sutelktas į vyrus, o apie moterų tarpusavio santykius mažai kas suko galvą kol neimdavo badyti akių.
 |
Asociatyvi rawpixel.com nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Karlas Marija Kertbenis (1824 – 1882 m.) tikrai nebuvo vienintelis atkreipęs dėmesį į vienodą statusą visuomenėje užimančių vyrų tarpusavio santykius, tačiau jis pirmasis susimąstė, kad galbūt iki tol vyravęs požiūris į seksą kaip vyriškus ir moteriškus vaidmenis – nevisavertis.
 |
| Vaikinų pora lovoje | Asociatyvi rawpixel.com |
Jis pirmasis pavartojo terminus „homoseksualumas“ ir „heteroseksualumas“, tiesa, pastarąjį apibrėždamas visai kitaip nei suprantama dabar. Pagal K. M. Kertbenį, „heteroseksualūs“ vyrai galėjo turėti visą lytinių santykių repertuarą, apimantį visas likusias kitų santykių formas. Rašydamas apie „homoseksualumą“ – vyro santykius su kitu vyru – jis teigė, kad tai gali būti įgimta ir nepakeičiama.
Taigi, K. M. Kertbenis neigė tuo metu vis dar vyravusią nuomonę dėl sodomijos (nuodėmingo gyvenimo išdavą, nulemtą progresuojančio nederamo elgesio, kylančio dėl pražūtingo gašlumo ir natūralaus lyčių papildomumo nepaisymo), kuriai davė pradžią dar Šv. Petras Damijonas (1007 – 1072/3 m.).
 |
| LGBTQ+ bendruomenė | rawpixel.com nuotr. |
Aiškindamas, kad tuometinis Prūsijos įstatymas dėl sodomijos pažeidžia „vyro teises“, K. M. Kertbenis išsakė nuomonę, kad žmonių tarpusavio sutarimu privačioje erdvėje vykstantys santykiai neturėtų būti baudžiami iš viso, o tokia praktika sukuria sąlygas šantažui, kuris kartais baigiasi persekiojamų vyrų sprendimu pasitraukti iš gyvenimo.
1886 m. šiuos terminus iš K. M. Kertbenio pasiskolino austrų ir vokiečių psichiatras Richardas von Krafftas Ebingas (1840 – 1902 m.), išleidęs „Psychopathia Sexualis“ – klinikinę ir teismo medicinos studiją, skirtą psichiatrams, gydytojams ir teisininkams. Šį veikalą autorius parengė ragindamas bylose atsižvelgti į lytiniais nusikaltimais kaltinamų asmenų psichinę sveikatą. Paskutiniame leidime pateikiamos suklasifikuotos 238 lytinės elgsenos istorijos, pirmą kartą pavartojami įvairūs šiais laikais vartojami terminai, pvz. „sadizmas“, „mazochizmas“ ir kt.
Veikale psichiatras vis dar laikosi nuomonės, kad lytinis potraukis yra skirtas tik prokreacijai, todėl bet kokia kita „rekreacinių“ santykių forma laikytina „iškrypimu“, įskaitant ir santykius tarp vyrų.
 |
Merginų pora | Asociatyvi rawpixel.com nuotr. |
Rašydamas apie pastaruosius, autorius remiasi prancūzų psichologo Benedikto Morelo (1809 – 1873 m.) ligos teorija ir iškelia hipotezę dėl vaisiaus vystymosi metu kylančių smegenų pokyčių, sukeliančių „lytinę inversiją“. Tačiau kai kuriuose aprašytuose atvejuose autorius kildina tokius santykius iš masturbacijos.
Šios hipotezės buvo pamirštos išpopuliarėjus Zigmundo Froido (1856 – 1939 m.) teorijoms, kuriose homoseksualumas aiškintas kaip psichologinė problema, kurią galima išspręsti. Iš dalies von Krafto Ebingo idėjos buvo pamirštos ir todėl, kad autorius kontraversiškai susiejo kankinystę su isterija ir mazochizmu, tuo pelnydamas katalikų bažnyčios nepalankumą.
Vis tik, 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje žmogaus seksualinės elgsenos tema negrįžtamai atsidūrė medicinos atstovų akiratyje ir prasidėjo esminiai pokyčiai.
 |
| Merginų pora | Asociatyvi IGNACIO LEONARDI/freeimages.com nuotr. |
Pirmasis lytinius santykius nuo išskirtinai prokreacinės paskirties atsiejo anglų gydytojas Henris Ellis (1859 – 1939 m.). Diskutuodamas apie eugeniką (paveldimumo dėsningumų taikymą siekiant pagerinti žmonijos prigimtį), jis nuosaikiai vertino vaikų nesusilaukiančias poras, kurios neturėtų dėl to patirti santuokinio gyvenimo kančios susilaikydamos nuo lytinių santykių. Vis tik homoseksualumą jis priskyrė nukrypimui ir galvojo jį esant paveldimą.
Z. Froidas teigė, kad kiekvienas žmogus patiria tam tikrus psichoseksualinio vystymosi etapus bręsdamas. Jo manymu, homoseksualų potraukį jaučiančių žmonių lytinis vystymasis sustoja vaikystėje, kai susiformuoja potraukis tai pačiai lyčiai, todėl taikant psichoanalizę galima šią „problemą“ išspręsti.
Apibrėžęs terminą „libido“ ir paaiškinęs, kad vyrui mėgautis lytiniais santykiais su moterimi yra ne tik normalu, bet ir gerai, Z. Froidas galutinai atskyrė tokius santykius nuo prokreacinės paskirties ir pradėjo normalizuoti ir formuoti heteroseksualių santykių sampratą, kuri iki tol vertinta neigiamai, siejant su gašlumu. Tiesa, moterims jis nebuvo toks palankus ir vertino jų lytinių santykių poreikį kaip nukrypimą. Apie moterų patiriamą orgazmą žmonija sužinos tik 1957 m.
1935 m. Z. Froidas parašė įžymųjį laišką motinai, kuriame rašo, kad homoseksualumo nereikia gėdytis, kad tai nei blogybė, nei degradavęs elgesys, nei liga, o lytinės funkcijos variacija, susidariusi dėl sustojusio lytinio brendimo. Rašydamas apie psichoterapijos galimybes padėti moters sūnui tapti heteroseksualiu, psichoanalitikas rašo, kad to garantuoti neįmanoma, bet reikėtų visas pastangas nukreipti kitu tikslu, t. y., vidinės harmonijos, proto ramybės, laimės paieškoms ir vidinių konfliktų sprendimui.
Žodynuose terminas „homoseksualumas“ atsiranda 1909 m., o „heteroseksualumas“ – 1923 m. 1934 m. heteroseksualumas pirmą kartą nurodomas kaip „normali“ lytine elgsena.