Esu baisiai pavargęs per kiekvieną gedulo, vilties, laisvės kovų ar nepriklausomybės minėjimo progą matyti pasakymus, kad „tremtiniai/disidentai/seneliai už vaivorykštes tai nekovojo."
 |
| Asociatyvi Atharva Tulsi/Unsplash nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Lietuvos judėjimai už laisvę ir nepriklausomybę niekada nebuvo apie kažkokį asmeninį individualaus sąjūdiečio norų sąrašą, kur kaip restorano meniu gali atsirinkti, ko nori, ko - ne. Kovojant už laisvę būtent jos ir sieki. Su laisve, kurios Lietuvoje taip trūko, ateina ir atsakomybės: gerbti kitų laisvės siekius, jei iš tavęs teisių jie neatima.
Taip, gal kai kas asmeniškai ir tikėjosi, kad Lietuva būtų labiau teokratiška. Bet turbūt buvo ir tų, kurie tikėjosi, kad Lietuva nusisuks nuo Vakarų arba išstums iš viešos erdvės tautines mažumas. Bet dauguma laisvės kovų pasaulyje yra apie plačias, pliuralistines žmonių koalicijas. Ta laisvė yra apie galimybes ateityje siekti teisių, kurios tuo metu net visiškai nebuvo diskusijos temose.
Kvaila manyti, kad neegzistavo tremtinių ir gal net partizanų ar jų pagalbininkų, disidentų, kurie buvo homoseksualūs ar netradiciškai mąstę apie moteriškumą ar vyriškumą.
Ir labiausiai ciniška yra sakyti, kad laisvės kovos buvo kovotos tam, kad toliau vyktų kitų užspaudimas.
Būtent taip sakantys nupigina laisvės kovas iki judėjimų, kuriems rūpėjo tik administracinės nepriklausomybės, o ne idėjinės laisvės principai.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net