Psichologiją studijuojanti vilnietė Austėja Račaitė (22 m.) sako, kad žmogus savo tapatybės ieškoti gali visą gyvenimą, o šiais laikais, kai informacija tampa labiau prieinama, vis daugiau asmenybių atranda save iš naujo. Dėl to daliai visuomenės susidaro įspūdis, kad LGBTQ+ asmenų neva daugėja, nors procentiškai jų ir anksčiau, ir dabar galima suskaičiuoti tiek pat. LGBTQ+ bendruomenės narė papasakojo ir apie savo identiteto paieškas. Vos prieš kelis metus mokyklą baigusi pašnekovė kalbėjo, kad nors nieko neslėpė, tik išėjusi iš mokyklos sužinojo, kad apie ją tarp klasiokų sklandė gandai. LGBTQ+ mokiniai, anot Austėjos, ugdymo įstaigose vis dar susiduria su atstūmimu.
 |
| Austėja Račaitė | Klaudijos Samantos Masandukaitės nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
-Austėja, kaip jūs manote, kodėl Lietuvoje vis dar gajos tokios homofobiškos nuostatos? Deja, bet per 30 Nepriklausomybės metų, nors tapę Europos Sąjungos (ES) nariais, atsilikome žmogaus teisių srityje - esame 1 iš 6 ES valstybių, kuri nesugeba elementaraus Partnerystės įstatymo priimti, - jarmo.net pasiteiravo pašnekovės.
-Aš manau, kad daugybės žmonių nuostatos pasireiškia dėl to, kas vyko prieš tuos 30 Nepriklausomybės metų. Praeitis giliai įsišaknijusi, ji pasireiškia vyresnės kartos žmonių mąstyme. Taigi, sunku kai kuriems priimti naujoves. O naujovė tai yra dėl to, nes anksčiau žmonės apie tai nekalbėjo.
-Ar tiesa, kad merginos, kurios yra neheteroseksualios, patiria mažiau homofobiškų nuostatų? Toks mitas sklando, neva visuomenė į merginas, kurios susikimba rankomis, žvelgia kaip į labai geras drauges, o štai vaikinai to jau daryti tarytum negali.
-Tai nėra visiškai mitas. Yra tame tiesos. Manau, kad taip nutinka dėl to, nes moterų tarpusavio santykiai yra seksualizuojami. Lesbietės matomos kaip labai seksualus dalykas, kai kurie žmonės mano, kad jos tai daro tam, kad gautų vyrų dėmesio. Manau, kad toks mąstymas susiformuoja būtent per tokį požiūrį. Tačiau vargu, ar tai galima pavadinti neheteroseksualių moterų priėmimu.
 |
| Austėja Račaitė | PBmoments nuotr. |
-Visuomenė žvelgia į moteris kaip į sekso objektą?
-Taip. Beje, kai kurių žmonių akimis, įsivaizdavimu, moteris išvis neturėtų būti žmogus - manoma, kad moters vieta virtuvėje. Deja, bet mūsų visuomenė vis dar turi polinkį taip mąstyti.
-Kaip vertinate pastaruoju metu vykstančius procesus - įvykusį šeimų gynimo maršą, požeminėje perėjoje uždažytą vaivorykštės piešinį trispalvės spalvomis, neseniai - vaivorykštės perėjos Vilniuje paslėpimą juodais dažais. Ar tai labiau padeda mūsų visuomenei diskutuoti LGBTQ+ lygiateisiškumo klausimais, o gal to jau nelabai galima pavadinti diskusija?
-Bet kuriuo atveju, Lietuvoje kilusios diskusijos skatina žmones nebesislėpti, tad ta kita visuomenės dalis pajaučia, kad nori tam priešintis. Tie, kurie prieštarauja LGBTQ+ asmenų teisėms, Partnerystės įstatymui, komentaruose neretai rašo, kad anksčiau tokių LGBTQ+ žmonių nebuvo arba kad jie gyveno tyliai ramiai ir dėl to niekam netrukdė. Bet išties, nors mes ir tylėjome, tai nereiškė, kad mūsų situacija anksčiau buvo geresnė.
 |
| Austėja Račaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
-O kaip jūs pati šiuo metu jaučiatės?
-Aš tikriausiai jaučiu nusivylimą. Atrodo, kad tai, ko mes prašome, nėra tiek jau ir daug. Juk tik norime, kad mums būtų suteiktos tos pačios lygios teisės, kokias turi ir heteroseksualūs žmonės. Ir kažkodėl tik dėl to kyla milžiniškas pasipriešinimas. Taigi, pasijauti, kad esi laikomas antrarūšiu žmogumi.
Taip pat kyla pyktis, jog visuomenė vis dar linkusi galvoti, kad LGBTQ+ tema yra susijusi tik su seksu. Bet juk ne apie tai kalba! Neheteroseksualūs santykiai, kaip ir heteroseksualūs santykiai, yra pagrįsti meile, o ne seksu. Ir tai yra skirtingi dalykai.
-O kai kurie pabrėžia ir tai, kad nors jie ir nėra homofobai, bet, jų nuomone, lai LGBTQ+ bendruomenė geriau nesidemonstruoja, kam čia viešintis. Kaip jūs vertinate tokią poziciją turinčius žmones?
-Greičiausiai tas pasisakymas, jie nėra nėra homofobai, yra neteisingas. Be to, iš esmės jeigu mes nekalbėsime apie problemas, jos savaime pačios neišsispręs ir niekur nedings. Taip yra tiek su visuomeninėmis, tiek su asmeninėmis problemomis. Reikia kalbėtis ir spręsti.
 |
| Austėja Račaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Turime aiškiai įvardyti, kad LGBTQ+ žmonės neturi tam tikrų teisių, tad tam, kad spręstume šią problemą, būtina apie ją kalbėti. Tai išties yra didelė bėda - tai nėra tik 3 ar 4 žmonių klausimas. Mūsų pakankamai nemažai.
Kai kurie žmonės atranda savo tapatybę, nes šiais laikais šiek tiek paprasčiau jos ieškoti. Galbūt dėl to atrodo, kad atsiranda daugiau tų, kurie priklauso LGBTQ+ bendruomenei, bet juk tų žmonių yra tiek, kiek ir buvo, tik yra didesnė laisvė save išreikšti.
Taigi, vis daugiau žmonių suvokia, kad juos liečia LGBTQ+ lygiateisiškumo klausimas, taigi, ir kylančias nelygybės problemas būtina spręsti.
-Visuomenėje vis dar daug daugiau kalbama apie heteroseksualius santykius kaip vienintelę normą. Dažnai žmonės, kurie nėra heteroseksualūs, ne visuomet suvokia, kas su jais vyksta jauname amžiuje. Kada jūs pradėjote ieškoti savo tapatybės ir kuomet ją atradote?
-Tai suvokiau besimokydama 9-oje klasėje. Paaiškėjo, kad viena mano klasiokė yra biseksuali. Taigi, atsivėrė akys - taip, yra tokių žmonių. Po to aplankė emocijos, kad ir aš galiu taip jaustis - kad man patinka ne vien vaikinai. Tapatybės klausimai mane, kaip ir didžiąją dalį žmonių, iki šiol aplanko, juk mes visą gyvenimą kažko ieškome, atrandame kažką naujo.
 |
| Austėja Račaitė kartu su savo mama Rasa Račiene | Asmeninio archyvo nuotr. |
Maniau, kad esu biseksuali, tuomet - galbūt lesbietė. Yra buvę minčių, kad gal esu panseksuali, galiausiai apsistojau ties terminu „Queer". Ir šiomis dienomis iki šiol ieškau savo tapatybės.
-O kaip sužinojote tai, kad jūsų klasiokė yra biseksualios orientacijos?
-Ji apie tai daug nekalbėjo, aš apie tai sužinojau per „Tumblr" paskyrą, kurioje ji tai buvo parašiusi. Ir tiesiog pradėjome tarpusavyje kalbėtis.
-Kalbant apie mokyklą, jūs vienoje Vilniaus gimnazijų mokėtės vos prieš kelis metus. Ar tuo metu LGBTQ+ tema buvo tai, apie ką kalbėdavotės tarp klasiokių arba su mokytojais?
-Apie tai daug kalbama tikrai nebuvo, bet žinojau mokykloje kelis bendramokslius, kurie galbūt yra LGBTQ+ bendruomenės nariai.
Beje, tik išėjusi iš gimnazijos sužinojau, kad apie mane sklandė daugybė gandų, jog esu lesbietė. Keista, kad sklandė gandai, kai aš net neslėpiau savo tapatybės. Jautėsi, kad mokykloje esi tarytum mažuma, šiek tiek atskirtas žmogus, tarsi nepriklausai visai mokyklos bendruomenei.
-Dalis LGBTQ+ žmonių, kai atsiskleidžia, pajaučia šeimos atstūmimą, kiti sako, kad jų santykiai su šeima tik dar labiau sutvirtėja. Jūs ir jūsų mama Rasa nemažai viešoje erdvėje kalba apie LGBTQ+ klausimą, nors, deja, Lietuvoje bendros tendencijos tokios, kad LGBTQ+ vaikų tėvai mėgina šios temos neliesti. Papasakokite, kaip jūsų mama sužinojo, kad esate LGBTQ+ žmogus?
-Mūsų santykiai su mama niekuomet nebuvo prasti, paauglystėje labai daug su ja kalbėdavomės pačiomis įvairiausiomis temomis. Taigi, aš jai, kai mokiausi 9-oje klasėje, pasakiau. Tiesa, šiek tiek per aplinkui. „Mama, o kas būtų, jeigu aš tau pasakyčiau, kad esu biseksuali?", - maždaug taip skambėjo mano klausimas jai.
Tuo metu ji nesureikšmino to, pamanė, kad gal čia fazė, bet kai kitą kartą kalbėjomės šia tema po 2-3 metų, pasakiau, kad turiu merginą. Ji labai mane priėmė. Nemanau, kad mūsų santykiai būtų buvę kitokie, jeigu būčiau parsivedusi vaikiną. Ji mano merginą priėmė kaip šeimos narę, - kalbėjo pašnekovė.