Rodos, kartais pagalvoji, ir iš kur tas gyvenimas toks žiaurus. Negudriai gi gyvenau visąlaik... Lyg ir ko neapgaudinėjau, nesistengiau skriausti. O visgi... Tenka už viską gyvenime atsiimti.
 |
| Asociatyvi Maria Lysenko/Unsplash |
jarmo.net skaitytojas
redakcija@jarmo.net
Už viską!
Ką pavogei - skurdas, ką nuskriaudei - pačiam sielvartas. Kieno širdį sudaužei - pačiam vienatvė. Ale kitąsyk irgi, atrodo, tokių baisių žmonių yra. Tokių gyvačių, tokių pasileidėlių. Bet ne, tau vargelis, tau tavo kryžius. Nu ir ką? Ir nieko!
Taip jau pasisekė man visur gyvenime, tokia dalia jau liko. Gimsti ir augi kaime, su savo vargais ir nelaimėm, prie šitų visų dar baisesnės prisideda - esi gėjus.
Mokykloj gi šitą žodį vieni ant kitų sako. Bet kad kas žinotų, ką jis reiškia! Net ne apie biologinius terminus nekalbu. Kur tau... Nei kas tos biologijos ten žinojo... Juo labiau, kam gi būtų šovę į galvą, jog gėjui dar ir skauda.
Negailėjo manęs ten, niekam nerūpėjo. Spjaudė, daužė, keikė. Verkdamas iš mokyklos, o vėliau - iš balių pareidavau.
Ir ką? Ir nieko...
Maža kas ten tas, „pede*astas", maža ten jo vargai. Visiems sunku. Nei prisiglaust prie ko, nei ką, nei kam pasiskųst, pasidejuot.
Tai baisus ir tamsus laikas buvo. Visų bijai, prie visų žodžius renki. Gi visi visus pažįsta! Visi gi kalbės. Kas, kad ir taip kalba. Bet dar blogiau bus, jei pletkai pasitvirtins. O darbai dar priedo... Nesibaigiantys.
Tas nepadaryta, anas, tas nesunešta, tas nenuvalyta. Buvo kam prikimba, buvo. Kam apkabina, pasišneka - jau sunkiau. Ir vieną dieną - o varge! Susiginčyk su geriausia drauge. Ne dėl ko baisaus, o dėl projekto. Paims ta pati draugystė ir pasakys visiems: „O ŽINOT, KAD JISAI PI*ARAS?!”
Ir tyčiosis visi, apkalbinės, stumdys, spjaudys. Nes vėl prisimins. O Motina Dievo, ar tu nerausti, tatai ant žemės matydama? Ar Tau negaila savo vaikų? O gal čia ne vaikai mes? Suprasi...
Ir kas tada liko? Tik pakelk galvą ir eik. Aišku griūk dar, nes pakiš kas koją, ar šiaip stumtels nuo laiptų. Bet vėl stokis. Remkis. Ir vėl eik. Ir vėl krisk. Bet eik. Negali eit - šliaužk. Bet nu į priekį. Kaip nors!
Pradžioj verkdavau. Bet paskui net nežinojau, dėl ko - tiek visko buvo. Tai ir nustoji. Užsivėrė ir ašaros, dingo kažkur, nebeliko, sukepė matyt širdis visai, paliko koks anglies gabalas...
Pastumdo kiek kraują, pailsi. Ir vėl dirba. Tik kad šeimininkui josios tas poilsis kiek skausmingas. Nu bet ištveriama. Žmogus toks jau yra, kad daug ką ištveria. Ir gyvena.
Tik kad kartais tos šilumos, atrodo, jau taip trūksta... Ir dabar jau, ant savęs, toli nuo visų mokyklų gyvenant išgirsti: tai va tie gėjai teisių vėl nori, tai va ten jiems dar geriau gyvent, nes jie išsiskiria, tai va jie ten pasileidėliai ir nesupranta nei jausmų, nei meilės, jiems tik per šiknas vienas kitą drožt (turbūt dėl šito pletko visi mokykloj sakydavo, kad mano varpa visąlaik šūde būna). Nesupranta žmonės, nematę...
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net