Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė konferencijos „Nauji vėjai", kurią organizavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, dalyviams parašė laišką, kuriame akcentavo, kad ją liūdina kai kurių žmonių mėginimas ignoruoti mokslo pažangą bei paskelbtas „karą už tradicinę šeimą" tarytum ją kažkas pultų.
 |
| Ingrida Šimonytė | Seimo kanceliarijos nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Štai kaip skamba visas premjerės laiškas
Mielieji konferencijos dalyviai ir svečiai,
jaučiuosi kiek paradoksaliai, kalbėdama konservatizmui skirtoje konferencijoje, kai ne vieno, prisiskyrusio sau „tikrųjų vertybių“ sergėjimo monopolį, skelbiama sermėginė tiesa byloja, kad esu tik kažkokia leftistė. Nesijaučiu galinti kalbėti už visus, kurie save laiko konservatoriais, bet mane liūdina, kad daliai žmonių̨ konservatizmas tėra bandymas bandyti ignoruoti mokslo pažangą ar užkonservuoti stiklainyje tai, ko užkonservuoti neįmanoma vien jau dėl žmogiškosios prigimties. Arba kovoti menamą karą už tradicinę šeimą, tarsi ją pultų kas nors kitas, o ne pačių žmonių moraliniai pasirinkimai.
Man konservatizmas visada turėjo stiprią valstybingumo dimensiją. Ir ne vien todėl, kad Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų politikai mūsų šalies istorijoje vaidino lemiamą vaidmenį atkuriant ir išlaikant valstybę. Valstybę ne tam, kad būtų kas pamaitina ir apklosto, o tam, kad priklausydami didesniam paveikslui paradoksaliai galėtume jaustis laisvi. Tad kartais pribloškia, kai kovose už neva tikrąjį konservatizmą pasitelkiamos Kremliuje gaminamos ir todėl plačiu mastu plintančios klišės apie žlungančią Europą, praradusią vertybes ir šliaužiančią susinaikinimo link. Sunku suvokti, kaip galima tai, kas buvo ir yra pražūtinga šaliai, laikyti konservatizmu.
Tikrai nepaprasta kalbėti apie politinio konservatizmo tapatybę, nes savo esme konservatizmas alergiškas teorinėms deklaracijoms ir abstraktiems principams. Tai veikiau tam tikras buvimo pasaulyje būdas, pasitikint tikrove, o ne atsietomis schemomis, suvokiant, kad pasaulyje gyvena konkretūs, unikalūs žmonės, o ne abstraktūs individai. Ir būtent todėl, kad žmonės yra konkretūs ir unikalūs, žmogaus teisės, išplaukiančios iš moralės ir pareigos gerbti kiekvieno orumą, yra visiškai nesvetimos konservatizmui.
Man konservatizmas – tai realistinis požiūris į pasaulį, suprantant, kad politiniai veiksmai turi kontekstą, į kurį visada būtina atsižvelgti. Valdžia turi būti ne pasyvi stebėtoja, bet įgalinti žmones, bendruomenes, institucijas veikti ir išskleisti savo stiprybes. Valdžia negali gyventi už pačius žmones, bet turi atsakingai apgalvoti, kaip sudaryti palankesnes sąlygas jiems veikti, nuspręsti, kada reikalingiausia mokyti žvejoti, o kada duoti jau pagautą žuvį.
 |
| Seimo kanceliarijos/Dž. Gundos Barysaitės nuotr. |
Taip pat man konservatizmas nėra inertiškas ar besidairantis tik į praeitį. Yra skirtumas tarp bandymo viską išlaikyti taip, kaip yra, ir siekio netaisyti to, kas veikia. Mes turime mokytis iš praeities ir netaisyti nesugedusių dalykų, bet kartu reikia mokytis prisitaikyti prie kintančių problemų ir jų kontekstų, ieškoti naujų veikimo būdų ir veikti kūrybiškai, niekada nenustoti mokytis. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką konservatizmas ir „žaliasis kursas“, regis, disonavo, bet šiandien akivaizdu, kad labai konservatyvu saugoti aplinką ir palikti kuo turtingesnę ir švaresnę Žemę ateities kartoms.
Žinau, kas tikrai nėra konservatizmas, – neapykanta kitam ar kitokiam arba smurtas artimoje aplinkoje, net jeigu tai kažkada buvo įprasta kasdienybės dalis. Gebėjimas savo poelgius sverti tuo, kas išties konservatyvu ir amžina, – Dekalogu, pasieks daugiau, nei ką nors smerkiantys ar ginantys plakatai, skirti ginti tai, ko niekas nepuola.
Linkiu visiems konferencijos dalyviams prasmingų diskusijų ir tikiuosi svarbių pamokų mums visiems apie tai, ką reiškia ginti laisvę, žmogaus orumą ir įstatymo viršenybės principus populistinės politikos pagundų laikais.