Šiek tiek pastebėjimų apie viešosios erdvės įvykius. Kadangi seniai rašiau, tai nemažai visko nutiko, bet, žinoma garsiausiai nuskambėjo „Šeimos Gynimo Maršas“. Liūdniausia, kad visas renginys yra tiesiog homofobijos išraiška. Judėjimai nukreipti prieš LGBT teises visada atrodo gan absurdiškai, nes nėra priežasčių šių teisių bijoti.
 |
| Asociatyvi Marie S/Unsplash nuotr. |
Donatas Staneika
tinklaraštininkas
Deja, panašu, kad Orlauskas nelabai supranta žmogaus teisių pagrindinių „basic“ konceptų. O pats pirmas iš jų yra toks: visi asmeniniai dalykų yra gerai tol, kol tai tiesiogiai nekenkia kitiems. Akivaizdu, kad subrendę, atsakingi žmonės turi teisę turėti laisvus abipusius santykius, nes pirma – tai niekam nedaro jokios žalos, antra – tai jų prigimtinė teisė.
Todėl kad ir kaip pažiūrėsi, tiesiog sunku suprasti ilgametę pasipriešinimo agresiją žmogaus teisėms Lietuvoje.
LGBT atstovai nereklamuoja ir nebando visuomenei įsiūlyti kažkokių blogų ydų ar kažką niekinančių vertybių, tačiau kai kurių žmonių nuolat yra vadinami iškrypėliais ar lyginami agresyviuose komentaruose su prievartautojais ir kitais visuomenės kenkėjais.
Turbūt net pirmokui aišku, kad vieni (LGBT asmenys) tiesiog nori gyventi savo asmeninį gyvenimą su mylimu žmogumi abiejų sutikimu, o kiti išnaudoja bejėgius. Vien tai, kad tai reikia aiškinti 21 amžiuje, yra absurdiška. Žinoma, Krivickui ir Orlauskui tai suprasti turbūt neįmanoma.
Antras esminis dalykas yra tai, jog LGBT bendruomenę kamuojantys klausimai yra svarbūs ne tik jiems, bet taip pat ir mums - visiems likusiems, nes homofobija pateisina diskriminaciją prieš žmones dėl jų asmeninių savybių, trukdo jiems būti savimi, kenkia Lietuvos vaikams, augantiems tos pačios lyties šeimose (kurių tikrai yra ne viena ir ne dvi).
Akivaizdžiai tai taip pat leidžia reikštis ir kitoms diskriminacijos formoms, tokioms kaip rasizmas ar ksenofobija. Visi šie dalykai skatina šaipymąsi, žmogaus žeminimą dėl jo asmeninių savybių (tai, beje, ir yra tikrasis blogas pavyzdys vaikams, o ne kokios nors taikios LGBT eitynės). Tai kuria ne darnią visuomenę, apie kurią nuolat kalba Karbauskis ar Orlauskas, o skleidžia susiskaldymą, pyktį ir tarpusavio nesantaiką.
Trečias konceptas, žinoma, yra tos pačios lyties santuokos. Su LGBT bendruomene susiję renginiai, diskusijos, laidos iš esmės visada priveda prie diskusijų apie vienalytes santuokas ir leidimus tokioms poroms įsivaikinti. Partnerysčių idėją praleidžiu, nes tai yra tiesiog lengvesnė civilinės santuokos versija ir yra kompromisas su „dar nepasiruošusiais“.
Taigi, santuokos. Žmonės, nepritariantys tos pačios lyties žmonių santuokai, dažnai sako, kad santuoka yra skirta šeimos bei giminės pratęsimui. Tačiau ar tikrai? Juk taip pat susituokia nevaisingos poros, žmonės neplanuojantys turėti vaikų ir t.t.
Kodėl tada žmonės gali susituokti po kelis kartus ir išsiskirti nesusilaukę vaikų, o kokia nors tos pačios lyties pora, ištikimai bedraugaujanti porą dešimtmečių, palaikanti brandžius ir atsakingus santykius, net negali to įteisinti?
Žinoma, tik dėl politinės stagnacijos. Anot šeimos maršo organizatorių, tai sugriautų tradicinę santuoką/šeimą, tačiau tokiems teiginiams irgi pagrindo nėra. Juk tai tik praplėstų santuokos apibrėžimą, bet kažko nesunaikintų. Teigti, kad homoseksualų šeimos sugriaus heteroseksualų šeimas, yra tas pats, kas teigti, jog muzikos klausymas sunaikins serialų žiūrėjimą. Kitaip tariant, tai yra dvi alternatyvos, kurios netrukdo viena kitai.
Taip pat svarbu paminėti, kad tos pačios lyties santuokos yra įteisintos daugelyje vakarietiškų valstybių: JAV, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje t.t. Ir kažkaip tose šalyse apokalipsė neįvyko ir heteroseksualios šeimos neišnyko.
Ketvirtas ir paskutinis dalykas, kurį reiktų išskirti šitoje temoje yra įsivaikinimas. Prieš leidimą tos pačios lyties žmonėms įsivaikinti nusiteikę asmenys savo poziciją remia vaikų gerove. Nors tos pačios lyties partneriai negali tiesiogiai susilaukti vaiko, nereiškia, kad jie negali juo puikiai pasirūpinti, užtikrinti vaikui šilumą namuose, meilę, išsilavinimą, ateities perspektyvas.
Tai patvirtina ir visi kol kas atlikti socialiniai tyrimai, kurie parodo, kad užaugusių homoseksualiose šeimose vaikų gerovė nėra prastesnė, nei vaikų, užaugusių su heteroseksualiais tėvais. Visa surinkta medžiaga atskleidžia, kad vaikai neturėjo jokių fizinių, psichologinių ir bendravimo sutrikimų. Tai nėra kažkokia „crazy liberali teorija“ ar nuomonė, o tiesiog šiandieniniai faktai.
Šioje vietoje labai tinka pasakymas: „Žmogų tėvu/mama paverčia ne gebėjimas susilaukti vaiko, bet gebėjimas jį užauginti”.
Kalbant apie vaikus, visi anti-LGBT teisių aktyvistai nuolat teigia, kad nežino, kaip paaiškinti savo atžaloms LGBT klausimus. Tai, kad nežinote kaip vaikams aiškinti socialinius dalykus, nereiškia, kad žmonės dėl to turėtų prarasti savo teises. O aiškinti reiktų kaip ir visus kitus dalykus apie pasaulį.
Taip pat labai keista, kad nuolat kalbama apie tai kaip LGBT teisės prieštarauja krikščioniškoms vertybėms (konkrečiau katalikiškomis, nes yra krikščionybės atšakų, kurios pripažįsta vienalytes santuokas).
Čia labai svarbu prisiminti, kad Lietuva neturi valstybinės religijos, bet taip pat svarbu gerbti kiekvieno žmogaus konstitucinę teisę į religinius įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Kaip sako sena citata: „sakyti, kad kažkieno seksualinė orientacija prieštarauja kažkieno religijai yra tas pats, kas protestuoti prieš kaloringą maistą, nes tai kenkia kažkieno asmeninei dietai”.
Juk niekas neprašo tų katalikų, kurie pasisako prieš LGBT teises, dalyvauti vienalytėse vedybose. Bet svarbu prisiminti, jog katalikai turi visas teises į savo gyvenimo būdą ir niekas negali ir nenori to atimti, bet jie taip pat negali atimti teisių iš LGBT ar kitų Lietuvos piliečių. Jei Lietuvoje būtų kokia nors valstybinė religija, o katalikybė būtų uždrausta, aš taip pat pasisakyčiau už katalikų žodžio laisvę ir galimybę teisėtai išpažinti katalikybę, gauti susirinkimo teisę.
Kalbant apie susirinkimo laisvę, manau, kad turėjo būti išduotas leidimas naujausiam šeimos maršo dalyvių protestui, kuriam leidimo nesuteikė Vilniaus miesto savivaldybė. Kaip akivaizdu iš šio teksto, nesutinku su visokių Krivickų pasaulėžiūra, bet niekada net negalvočiau iš jų atimti susirinkimo ar žodžio laisvės, nes tai grėstų sukimu link demokratijos praradimo ir cenzūros.
Todėl buvo labai keista kai partija, kurią palaikau ir kurią padėjau įkurti (Laisvės Partija), flirtavo su kalbos laisvės apribojimais. Žinoma, intencijos buvo geros, tai yra naikinti neapykantos kalbą, bet įstatymas buvo neįtikėtinai abstraktus ir kėlė grėsmę, kad būtų gaunama bauda už bet kokį mažiau pagarbų pasisakymą (pavyzdžiui Uspaskicho pavadinimą politiniu kvailu ar teigimu, kad tikėjimas plokščia žeme yra idiotizmas).
Žinant ir tai, kad kiekvienas žmogus gali teoriškai įsižeisti dėl bet ko, tai praktiškai pagal tokį įstatymą būtų galima gauti baudas už bet kokias diskusijas, o visus „stand-uperius", „satyristus", autorius ir žurnalistus reiktų iškart bauduoti. Gerai, kad LP Seimo nariai atsiėmė tą įstatymo projektą ir linkiu, ateityje nebedaryti tokių klaidų.
Džiaugiuosi, kad be šio prasileidimo LP laikosi savo tikslų ir teikė partnerystės bei dekriminalizavimo projektą.
Dėl partnerystės gaila, kad nepraėjo, ir Seimo nariai, balsavę prieš, turėtų gėdytis.