Užaugau tradicinėje šeimoje. Mano mamai ir tėčiui buvo po 18-ą metų, kai mane pagimdė (nu, daugiausiai gimdė mama).
 |
| Lukas Ramonas | Asmeninio archyvo nuotr. |
Lukas Ramonas
rašytojas
Dar po 6 metų pasaulį išvydo sesė. Tapom dar labiau tradicinė šeima: du skirtingų lyčių tėvai ir net vaikai skirtingų lyčių.
Tuo metu visas pasaulis buvo surėdytas tradicinei šeimai. Nebuvo jokio genderizmo ar kultūrinio marksizmo, Stambulo konvencijos nebuvo, partnerysčių nebuvo, o gėjai pasirodydavo nebent „Policijos akademijos” filmuose, kai veikėjai netyčiom užsukdavo į Žydrąją Austrę.
Taip pat nebuvo pinigų, bet pas daug ką jų nebuvo. Mama padėjo į šoną planus stoti į univerą, tėtis vis išvažiuodavo pas švedus braškių skinti.
Toks keistas gaunasi paradoksas — tarsi niekas mūsų tradicinei šeimai netrukdė klestėti, bet vis tiek buvo sunku. Kur čia bėda? Abu tėvai buvo iš tradicinių šeimų, o seneliai — irgi. Rodos grynakraujė, bent trečios kartos tradicinė šeima buvome. Giminėje taip pat tradiciškai alkoholizmas liejosi, žmonės buvo traumuoti Sovietų Sąjungos — ir ne tik dvasiškai, va mano senelis kokį 16 galvos traumų dėl pavojingų darbo sąlygų susirinko.
Bet nebuvo gėjų paradų, turbūt dėl to išliko tradicinė giminė.
Kyla nuodėminga mintis, kad šeimos tradiciškumas automatiškai negarantuoja šeiminės palaimos. Kad kiti dalykai yra svarbesni: pinigai, išsilavinimas, aplinka, sveikata.
Apskritai nesu sutikęs žmogaus, kuris sakytų, kad jo šeimos tradiciškumas jam kokių bonusų suteikia. Nu nėra, kad atbėgtų laimingas draugas su žinia: „tėtis serga vėžiu, bet kraujo tyrimai parodė, kad jis ne pedikas!”
Turbūt žmonės jaučia vidinę laimę, kad jų šeima — tradicinė. Nors kiek matau tradicinės šeimos gynėjų, tai visi pikti, kažkuo nepatenkinti, protestuoja, aimanuoja. Tik Kristupas Krivickas nuotraukose nuoširdžiai džiaugiasi vaikų kiekiu.
„Dar trys vaikai per du metus!”
Manau šiuo metu mano tėvams būtų kur kas lengviau auginti vaikus — nu jei nebūtų išsiskyrę. Santuoka sugriuvo po to kai „Matricos” režisieriai Wachowskiai pasikeitė lytį. Sutapimas? Galbūt. Bet vis tiek neramina.
Galbūt dėl to ir ginama tradicinė šeima — vdrug ją kas nors griauna. Nes sunku įsivaizduoti kaip partnerystė jai pakenks. Kaip civilinių santykių institutas gali sugriauti tai, ko nesugriovė Sovietų Sąjunga, šimtametės alkoholizmo tradicijos ir smurtas artimoje aplinkoje?
Skamba kaip protmūšio klausimas.
Bet aišku, kas vyksta iš tikrųjų. Sublimacija. Žmonės neturi ką veikti, pandemija, baimė dėl ateities, kažkur reikia padėt susikaupusį pyktį. Ir tokiu būdu šis maršas tikrai išgelbės tradicines šeimas. Nes depresijos prislėgti tradiciniai tėvai dabar savo neigiamą energiją išlies eitynėse ir koncerte. Gražu.
Bet efektyviau būtų emocinę sveikatą gydyti su specialistais. Čia visiems, tradiciniams ir ne tik, nėra jokios gėdos nueiti pas psichoterapeutą. Vaikšto visi.
Pabaigai, kad nebūtų per daug pamokslavimų, perpasakoju Orlausko anekdotą apie karvę:
Ankstyvas rytas, kaimas, paukščiukai vos pračiulba. Sena rąstinė troba, šeimininkė pabudusi lipa nuo pečiaus.
Prasivalo traiškanotas akis. Nueina prie kibiro kampe, pasikelia apatinius [čia Orlauskas apibūdina apatinių spalvą], pyst pamyža į tą kibirą ir dar šaibą įmeta [leidžia šaibos garsus].
Iš to pačio kibiro nusiplauna pažastis — ir apatinę pažastį [kalba eina apie vaginą, jei ką]. Atidaro duris į lauką — karvė guli negyva. Šeimininkė ištikta šoko, sako: „Taigi mes bled paėmėm tą supistą greitąjį kreditą, užstatėm namą, biznio planas buvo bled, o dabar skolose sėdėsim”
Šeimininkė grįžta į priemenę ir pasikaria. Ir kabo pasikorus, liežuvis ant peties, truputį aplink papą pasmukęs [įmontuotas auditorijos juokas].
Po 5 minučių pabunda šeimos galva. Čia Orlauskas tęsia asocialios šeimos naratyvą, kaip tėvas šlapinasi ir prausiasi tame pačiame kibire, o pamatęs, kad karvė negyva — nusišauna.
Tuomet pabunda vyriausias sūnus. Jis yra indiferentiškas negyvai mamai ir tėčiui, bet labai nuliūsta dėl negyvos karvės. Nusprendžia skandintis ir čia siužetas suvingiuoja! Iš upelio išlenda undinė ir sako: „Žmogau, nesiskandink! Aš galiu išgelbėti tave!”
Undinė pasiūlo prikelti mamą, tėtį ir karvę, jei sūnus pamylės undinę 10 kartų. Sūnus sutinka, tačiau su sąlyga, kad undinė prikels tik karvę (mezgama antrinė siužeto linija — sūnus nori paveldėti tėvų sodybą, todėl jų savižudybės jam palankios).
Deja, sūnaus planai sudega. Jis baigia tik 7 kartus. Undinė iš keršto jį nuskandina.
Pabunda jaunesnis sūnus. Vėl ta pati rutina, visi negyvi, karvė negyva, jaunėlis susitinka undinę, kuri sako: „Pamylėk mane 10 kartų ir visus prikelsiu.”
Jaunėlis: „Ar verta dėl 10 pradėt? Davai varom 20.”
Undinė: „Nu gerai, galim ir 20.”
Jaunėlis: „O davai 30 kartų?”
Undinė: „Galime ir 30.”
Jaunėlis: „Bet ar atlaikysi? Ar nepastipsi kaip karvė?”
Pabaiga. Kaip sako senieji humoro grandai, anekdotuose visad yra dalelė tiesos.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
