Nežinau, ar šitą tekstą rašau sau ar kitiems, bet man visą dieną nuo pat partnerystės įstatymo pateikimo galvoje verda labai daug minčių ir viduje labai daug jausmų, tai reikia visa tai kažkur padėti.
 |
| Julija Baublinskaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Julija Baublinskaitė
redakcija@jarmo.net
Žinau, kad šiuo metu daugeliui iš mūsų yra sunku ir liūdna, ir pikta, ir beviltiška: apėmė daug nusivylimo valdžia ir šalimi apskritai, kad vieniems norisi deginti Seimą, kitiems emigruoti, dar kitiems - viską mesti ir užsiversti ant savęs didelį akmenį (perkeltine ar tiesiogine prasme).
Žinau, kad labai sunku matyti bet kokią viltį, kai jau ir taip kompromisinis įstatymas, turėjęs užtikrinti pačias paprasčiausias teises visiems Lietuvos piliečiams, yra visgi kažkodėl dar pernelyg kontraversiškas, kai po jo atmetimo Seime pasigirsta džiaugsmingi spygavimai ir ovacijos, kai reikalaujama lygiateisiškumą „aptarti su tauta", tarsi tai būtų klausimas, kurį išvis reikia aptarinėti, kai bandymas paguosti, kad bent jau įstatymo pilnai neatmetė, atrodo tuščias.
Žinau, kad yra be galo šlykštu, kai ta tauta sako „man JIE netrukdo, bet tegu nesidemonstruoja", bet tuo pat metu narsto žmones ir jų gyvenimus tarsi kokią anomaliją ir mano, kad turi teisę kažką spręsti TOKIŲ žmonių gyvenimuose - nors dažnai net pasakyti „homoseksualus" bijo ir gėdijasi.
 |
| Protestas Nepriklausomybės aikštėje svarstant Partnerystės įstatymo pateikimą antradienį | O. Stasiulevičiūtės nuotr. |
Nesu burtininkė ir negaliu viso šito blogio panaikinti, negaliu pati priimti įstatymo, kad ir kaip norėčiau, bet pasiduoti irgi neketinu.
Dėl daugybės priežasčių istoriškai susiklostė, kad LGBTQ+ žmonės yra pripratę kentėti, pripratę būti žeminami. Pripratę būti atsargūs, pripratę būti kovinėje parengtyje, ir tai yra be galo liūdna ir nesąžininga, nes TAIP NETURĖTŲ BŪTI, NIEKAS NETURĖTŲ BŪTI PRIE TO PRIPRATĘS.
Ir vis dėlto, jei jau ieškom kažko gero iš viso to, tai galbūt galim suteikti sau vilties, kad esam pripratę nepasiduoti.
Aš nepažįstu nė vieno neužsispyrusio „queer" žmogaus. Nė vieno neužsispyrusio žmogaus teisių aktyvisto. Mes kiekvieną dieną einam ir darom, ir protestuojam, ir keliam revoliucijas, ir krentam, degam, verkiam, jaučiam skausmą ir neviltį, ir vėl keliamės iš naujo.
 |
| Asociatyvi Sharon McCutcheon/Unsplash nuotr. |
Ir taip buvo visada, visur, su visomis teisėmis. Turbūt nėra nė vieno judėjimo, kuris gautų teises iškart pareikalavus, KAIP NETURĖTŲ BŪTI, bet galiausiai jos visgi buvo iškovotos, ir aš žinau, kad tą pasieksim ir mes.
Iš esmės ką man įrodė vakarykštė diena, yra tai, kad mes, tie išprotėję kovotojai, esam reikalingi.
Kaip sakė vienas kalbėtojas prie Seimo, politika nėra formuojama institucijose, ji ateina iš gatvių.
Suprantu ir palaikau tuos, kuriems tai yra per daug - nuolat kovoti už savo orią egzistenciją nėra pareiga ir neturėtų būti. Didžiuojuosi tais, kurie kažkaip randa jėgų eiti dar toliau, kalbėti dar garsiau, kelti vėliavą dar aukščiau ir laikyti dar stipriau. Kaip sakiau, aš nesiruošiu pasiduoti ir jei atsiras bent vienas žmogus, kuris jausis taip pat, aš jau būsiu laiminga.
Palaikykit ir saugokit vieni kitus, nes kad ir kokia tai būtų klišė, visgi tikiu, kad meilė - draugiška, romantiška, tiesiog bendražmogiška - yra svarbiausias dalykas visam pasauly. Nežinau kaip jūs, bet aš mumis tikiu.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net