Mano aplinkoje yra gana daug žmonių, kurie realiai, kai su jais pakalbi, visai nieko prieš neturi LGBTQ bendruomenę ir netgi pritaria ir partnerystės įstatymui, ir visoms kitoms pilietinėms teisėms, kurios suteikiamos visiems valstybės piliečiams (jeigu jie nėra homo/trans/interseksualūs, įkalinti, turintys fizinę ar psichinę negalią ir t.t.). Bet tie žmonės viešai savo palaikymo niekaip neišreiškia. Aš neturiu minčių rentgeno, negaliu pasakyti, kodėl jie to nedaro.
 |
| Gražina Bielousova | Asmeninio archyvo nuotr. |
Gražina Bielousova
redakcija@jarmo.net
Tačiau kadaise (ne taip labai ir seniai, tiesą sakant), aš pati buvau tokia pati. Tad tai, ką rašau apačioje, būčiau norėjusi pati perskaityti ir suprasti, kai patyliukais pritariau LGBTQ pilietinėms teisėms, bet viešai tą palaikymą išsakyti pritrūkdavo drąsos:
1. Aš bijojau aplinkos pasmerkimo ir socialinės atskirties.
Tas diskriminacinis gaudesys per visus galus, homo/transfobiniai juokeliai, buitiniai, kasdieniai pastebėjimai net ir iš artimų žmonių, dažnai sudarydavo tokį įspūdį, kad jei aš išsakysiu savo paramą LGBTQ asmenims, pasiliksiu visai viena, gal manęs net viešai išsižadės ar pasmerks, būsiu tokia balta varna ir vėl sėdėsiu kamputyje viena.
Ypač todėl, kad tuo metu daug ir intensyviai sukausi krikščioniškame pasaulyje. Realiai, aš niekada nesijaučiau, kad turiu tiek bendraminčių net ir tarp tikinčių žmonių, kaip kad pradėjusi viešai, aiškiai ir garsiai reikšti savo poziciją. Nors atskirtis ir yra realybės dalis, aš jaučiuosi daug laisviau ir daug autentiškiau, kai nereikia atsargiai pergalvot kiekvieno pasisakymo ir vynioti žodžių į vatą.
2. O kas, jei kas nors pagalvos, kad aš ir pati „tokia"?
Na ir kas bus tada? Jeigu mano galvoje vis dar įsirėžęs įsitikinimas, kad LGBTQ asmenys yra kažkuo prastesni, mažiau verti, kažkaip deformuoti, tada toks kieno nors pagalvojimas gali mane žeisti. Tokiu atveju, man pačiai dar reikia išsiaiškinti, kodėl aš taip galvoju.
O gal bijau, kad kokia nors lesbietė moteris su manim pradės flirtuoti? Ir kas čia baisaus? Aš mandagiai atsisakysiu tokio dėmesio. Juk toli gražu ne kiekvieno vyro dėmesį irgi priimu.
Subrendę bet kokios lyties žmonės normaliai į tai reaguoja, o nesubrendėliai nepaisant lyties yra tiesiog „nebrendylos" ir tiek.
3. Nenoriu kelti konfliktų „lygioj vietoj".
Visų pirma, tai vieta nėra lygi, ypač LGBTQ asmenims. Aš konfliktų nemėgstu ir stengiuosi išsiaiškinti viską vos tik užmačiusi, kad yra nors menkiausia galimybė, kad jis gali iškilti. Tačiau, tačiau... kiek kartų aš norėjau, kad kažkas mane užstotų? Kad kas nors pasakytų nors žodį? Kad nors kas nors, akivaizdžiai matydami neteisybę, su kuria susiduriu - mokykloj, gatvėj, namie, darbe, organizacijoje, nors krusteltų? O sulaukiau tik spengiančios tylos. Nes kažkas irgi nenorėjo audros stiklinėje, kažkam buvo svarbiau išsaugoti gerus santykius su žmonėmis, kurių jie patys nemėgsta, užglaistyti viską, kad galėtų ramiai gyventi.
4. Man dar ne viskas aišku, čia dar daug niuansų yra.
O heteroseksualiuose santykiuose ir šeimose nėra? Juk galėčiau įvardinti dešimtis ydingų, baisių, skaudžių dalykų, kurie vyksta heteroseksualiuose santykiuose, jau nekalbant apie „niuansus" ir „aspektus", tarp žmonių, kurių socialinė ir biologinė lytis sutampa, tačiau juk negalvoju, kad dėl to reikia tokiems žmonėms užginti pilietinės teises. Ir ar man taip jau viskas aišku, kas ten vyksta su visais heteroseksualiais žmonėm ir santykiais? Taigi.
5. Galiausiai, tai čia yra prasmės klausimas.
Ar aš esu ant šito svieto, kad visiems įtikčiau (ko niekada nebus), kad ramiai ir tyliai kiūtočiau savo kamputyje (ko irgi dar niekam nepavyko) ir leisčiau savo gyvenimui bėgti pro pirštus, ir vėliau gailėčiausi, kad nieko niekam dėl nieko ir niekada nepadariau kaip kokioj Marcelijaus Martinaičio „Kukučio niekų dainelėj"?
Ar tam, kad nors truputį prisidėčiau prie kažkiek geresnio gyvenimo ir sau, ir kitiems?