Lietuvos gėjų lygos (LGL) emocinės paramos platformoje savanoriaujanti Violeta Tamelytė bendrauja su LGBTQ+ vaikais ir paaugliais, pasakojančiais širdį spaudžiančias istorijas. „Yra nutikę, jog kai jaunuoliai parašė apie išgyvenamas situacijas, reikėjo truputį atsitraukti, įkvėpti, iškvėpti, nes sukilo stiprios emocijos", - atvirai kalbėjo mergina.
 |
| Violeta Tamelytė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
-Kaip jūs prijungėte prie emocinio palaikymo platformos? - jarmo.net pasiteiravo V. Tamelytės
-Pamačiau LGL „Facebook" įrašą, kviečiantį savanorystei. Susipažinau, kokią platformą planuojama įkurti. Vienas iš prašymų skambėjo taip, jog savanoris turėtų būti baigęs psichologiją arba būti socialinis darbuotojas. O kadangi aš esu baigus socialinį darbą, net nekilo dvejonių, ar tame dalyvauti. Parašiau jiems. Taigi, netrukus tapau komandos dalimi.
-Kiek laiko savanoriaujate?
-Nuo rugsėjo 1-osios. Jau daugiau nei pusę metų.
-Ar mokėtės, kaip bendrauti su sunkumus patiriančiais LGBTQ+ jaunuoliais?
-Mokymuose aptarėme medžiagą, susijusią su situacijomis, kurios gali nutikti. Susipažinome ne tik su teorine, bet ir praktine medžiaga.
Platformoje siekiame tikslingai suteikti pagalbą būtent LGBTQ+ jaunuoliams, tam reikia pasiruošti. Būtina žinoti, kaip reikia reaguoti į tam tikras situacijas. Tie, kurie kreipiasi pagalbos, ir turi jos sulaukti tikslingai.
 |
| Violeta Tamelytė | Aistės Jasaitės nuotr. |
Mokymuose sprendėme pateiktus pavyzdžius, situacijas, kaip reaguotume, ką mes darytume.
Be to, mus koordinuojanti psichologė tapo atrama: jeigu kiltų klausimų, kaip tikslingai ir efektyviai sureaguoti į tam tikras situacijas, visuomet galime kreiptis.
-Nepaslaptis, kad mes visi esame susidūrę su emociniais sunkumais. Kai kurie kreipiasi į pagalbos linijas, veikiančias visą parą, pavyzdžiui, Jaunimo liniją. Bet kodėl reikalinga atskira platforma LGBTQ+ bendruomenei? O kuo LGBTQ+ žmonių emocinės pagalbos sritis išsiskiria?
-Tai girdžiu išties dažnai. Žmonėms kyla klausimas, kokia prasmė kurti atskirtas pagalbos linijas ir platformas, nukreiptas į LGBTQ+ jaunuolius, jų tėvus ar specialistus, jeigu ir kiti žmonės patiria patyčias, diskriminaciją.
Taip, žmonės patiria patyčias, kita vertus, LGBTQ+ bendruomenės nariai patiria gniuždymą dar ir papildomai dėl savo tapatybės, kitaip tariant, vien dėl to, nes yra tokie ir ne kitokie. Negana to, kad iš tavęs ir taip tyčiojasi, bet nutinka, kai sulauki replikų dėl savo tapatybės - dalyko, kurio net negali rinktis ar pakeisti.
Taigi, tokios situacijos yra dar stipresnės.
Tai, kad jaunuoliai, jų artima aplinka ir net specialistai turi kontaktus platformos, į kurią galėtų kreiptis ištikus bėdoms, klausimams ar sunkumams, yra labai vertinga.
-Jaunuoliai sulaukia patyčių vien dėl savo tapatybės - seksualinės orientacijos arba lyties. Kaip suteikti jiems palaikymą?
-Vieno rakto visoms situacijoms nėra. Gali būti, kad nors ir 10 jaunuolių parašys dėl tos pačios bėdos, pavyzdžiui, dėl baimės atsiskleisti savo homofobiškiems tėvams, bet kiekvienam išeis skirtingai atsakyti. Kiekviena istorija yra unikali, o ir pagalbos žmonės gali prašyti skirtingai. Verta atkreipti dėmesį į įvairias detales.
 |
| LGBTQ+ jaunuolių pasakojamos istorijos gali sukelti stiprias emocijas | Asociatyvi Ben White/ Unsplash nuotr. |
-Ko dažniausiai emocinės pagalbos platformoje LGBTQ+ jaunuoliai klausia, kas juos slegia?
-Neretai jie bijo atsiskleisti savo artimiausiems žmonėms - tėvams, broliams, seserims. Kartais baimė pasakyti yra be galo didelė. Vienas mano paskutinių atvejų, su kuriuo susidūriau, buvo toks, jog man parašė vaikinas, bijantis atsiskleisti, nes girdi, kaip tėvai pasisako priešiškai, tie pasisakymai yra labai stiprūs, taigi, vaikinas juos labai asmeniškai priima ir tai savaime suprantama.
Taigi, bijai. O jeigu ir į mane taip reaguos? Ką man tuomet reikės daryti? Kaip toliau su tuo gyventi? Kas bus?
Tai viena iš pagrindinių baimių.
Žinoma, bijoma atsiskleisti draugams, bendraklasiams. Tačiau pastebėjau, kad kol jaunuolis nepasako artimiausiems žmonėms, tol rečiau jis atsiskleidžia ir kitiems. Tačiau tai tik mano patirtis. Galbūt kitų savanorių įžvalgos - kitokios.
-Savanoriaujant emocinės pagalbos platformoje, reikia tam pasiruošti. Žmogui, kuris teikia pagalbą, reikia ir pačiam susitvarkyti su savo emocijoms. Kaip pasiruošiate pokalbiams, kurie gali būti išties nelengvi?
-Esame pasirengę įvairioms situacijoms, bet kartais tai sudėtinga. Yra nutikę, jog kai jaunuoliai parašė apie išgyvenamas situacijas, reikėjo truputį atsitraukti, įkvėpti, iškvėpti, nes sukilo stiprios emocijos.
Atsiraukti reikia tam, kad neatsakytum iškart valdomas vien emocijų. Juk pastaruoju atveju jokios pagalbos tai žmogui nesuteiks.
Taigi, skiriu porą minučių sau, jeigu man to reikia.
 |
| Paaugliai ima savęs klausinėti, kaip apie savo neheteroseksualią tapatybę pranešti tėvams. Tai - ne lengva užduotis | Asociatyvi Adrian Swancar/Unsplash nuotr. |
Kaip iš esmės būti pasiruošusiam tokiems pokalbiams? Aš domiuosi psichologija, pagalba sau, tai man padeda atpažinti savo reakcijas į tam tikras situacijas, aplinką, taigi, ramiau reaguoju į tai, kas man pačiai yra sudėtinga. Manau, tai mano stiprybė.
Gebu įvairiose gyvenimiškose situacijose, sukeliančiose stresą, išlikti ramia, taigi, man lengviau priimti ir kitų žmonių sudėtingas situacijas. Būtina domėtis savimi, nes nesu tikra, ar priešingu atveju galėčiau padėti kitam.
-Kiek laiko skiriate savanorystei?
-Būna, kartais per savaitę - 8 valandas, kartais - tik 2. Pati platforma yra aktyvi visą parą. Jaunuoliai, specialistai, artimieji gali rašyti bet kuriuo metu, bet savanoriai budi nuo 17 iki 22 valandos darbo dienomis. Šiuo laiku mes dažniausiai iškarto atrašome. Būna, atrašome ir kitu laiku, aš, pavyzdžiui, esu rašiusi ir savaitgalį. Į visas žinutes atėjus laikui atsakome kiekvienam. Stengiuosi tam skirti kiek įmanoma daugiau savo laisvo laiko, nes suprantu, kaip tai reikalinga ir svarbu kiekvienam.
 |
| Vaikai girdi savo tėvų pasisakymus, kartais sužeidžiančius jiems širdis | Asociatyvi Japheth Mast/Unsplash nuotr. |
-Taigi, su į platformą besikreipiančiais asmenimis bendraujate žinutėmis?
-Taip. Susirašinėjame. Šioje platformoje galima prisijungti, parašyti laišką ir tuomet budintis savanoris į jį sureaguoja. Žinoma, pokalbis toliau ir vyksta su tuo savanoriu - taip efektyviau suteikti pagalbą.
Susirašinėjimo metu aptariame jau ir kitą susitikimą, kad būtent tas savanoris, kuris susipažino su jaunuoliu ir jo išgyvenimais, būtų prisijungęs tuo metu, kai reikia pagalbos.
-Ne visi žmonės - mokytojai, tėvai, draugai, bendradarbiai - gali nutuokti, kad šalia jų yra LGBTQ+ žmogus. Ką pasakytumėte žmonėms, galų gale, mūsų visai visuomenei, kurioje gyvena ir LGBTQ+ žmonėms? Kaip mums reikėtų elgtis, kad neskaudintume kitų?
-Kai sulaukiu šio klausimo, dažnai prisimenu filmą „Maldos už Bobį", kuriame pasakyti labai geri žodžiai apie tai, kad galvok, ką šneki - galbūt tavęs klausosi tavo vaikas
Šie žodžiai man svarbūs tuo, kad jie priverčia susimąstyti apie tai, jog tam tikrose situacijose reiškiant neapykantą, tavo vaikas, jeigu tai išgirs, nebesikreips į tave pagalbos, nebebus su tavimi atviras, jeigu iki tol taip buvo. Tiesiog imi ir uždarai visus kelius.
Nešioju šiuos žodžius širdyje jau ne vienerius metus ir pati stengiuosi jais vadovautis, - sakė pašnekovė.