Nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusioms moterims pagalbą teikianti psichologė Evelina Dirmotaitė sako, kad valstybės institucijos vis dar užkrauna didžiulę našą smurto aukoms. Specialistė apgailestauja, kad pranešusios apie smurtą teisėsaugai, vaikus auginančios moterys tikrinamos tarnybų, tuo metu smurtautojas tarytum išnyksta.
 |
| Evelina Dirmotaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Siekia, kad nebūtų priverstinės mediacijos
Į tai, jog smurto aukoms neretai užkraunama papildomų atsakomybių ir prievolių, dėmesį atkreipė ir Seimas.
Antradienį Seimas po svarstymo bendru sutarimu pritarė Mediacijos įstatymo pataisoms, kuriomis numatoma apriboti galimybę taikyti privalomąją mediaciją sprendžiant civilinius ginčus, kai ginčo šalys yra smurto artimoje aplinkoje subjektai. Tiesa, tam, kad naujos Mediacijos įstatymo nuostatos būtų priimtos, Seimas turės balsuoti dar kartą.
Seimo narė Dovilė Šakalienė, grįsdama šių pataisų reikalingumą, pabrėžė, kad vis dar ignoruojame tas aplinkybes, kurios aukoms neleidžia mediacijos procese dalyvauti lygiavertiškai kartu su smurtautoju, nes pagrindinis mediacijos principas yra tai, kad tai turi būti lygiaverčiai santykiai.
 |
| Asociatyvi Jake Melara/Unsplash nuotr. |
„Šalis, kuri patiria smurtą, yra dar labiau stumiama į kampą dėl privalomos mediacijos ir negalime mes kalbėti tokiais atvejais apie kokį nors savanoriškumą. Vos tik nėra savanoriškumo, nėra sutarimo, neįmanoma tikėtis, kad mediacija turės kokį nors teigiamą efektą“, - jai antrino ir Seimo narys Linas Slušnys.
Smurtaujama įvairiose šeimose
Plačiau apie smurto artimoje aplinkoje temą bei ką pranešusios apie tai teisėsaugai turi iškęsti moterys, jarmo.net kalbėjosi su psichologe E. Dirmotaite.
-Tenka išgirsti moterų istorijų, kad iki persikeliant gyventi į vyro namus, viskas idealu, tačiau vos pradėjusios gyventi jų namuose, susiduria su košmaru. Rūpestingas, mylintis vyras staiga tapo monstru. Kas tai gali lemti? Galbūt yra ženklų, išduodančių, kad vyras gali griebtis smurto?
-Kalbėti apie tokius ženklus tikrai yra sudėtinga, kadangi žengdami į santykius mes vadovaujamės atvirumu. Nors mezgantis santykiams daug kas atrodo gražu, smurtas tikrai niekada neprasideda lyg iš giedro dangaus – vos susipažinus.
Dažniausiai pradžioje smurtaujantis asmuo stengiasi sužavėti auką, ją prisijaukinti, santykių pradžioje jis atrodo labai, tiesiog pernelyg rūpestingas, švelnus, besirūpinantis.
Stipriai besidomėdamas moterimi, ką ji veikia, su kuo susitinka, kas jai patinka, tokiu būdu smurtautojas renka informaciją.
Taip pat jis pats gali greitai atsiskleisti, papasakoti apie savo sunkumus, problemas santykiuose su artimaisiais, buvusiuose santykiuose, kokios buvusios partnerės anksčiau buvo negeros.
Taip tarytum užmetama atsakomybė moteriai jį išgydyti, išgelbėti nuo praeities.
 |
| Santykių pradžia atrodo daug žadanti | Asociatyvi Scott Webb/Unsplash nuotr. |
Tuo pačiu jis renka informaciją ir apie moterį – jos sunkumus, skaudulius, santykių problemas. Surinkus šią informaciją, sukuriamas vyro įspūdis, esą jis be galo myli, pasitiki, vertina, nori labai atvirų santykių, kurių galbūt moteris anksčiau nėra patyrusi.
Po to, dažniausiai, labai subtiliai, po truputį prasideda kontrolė, dengiama rūpestingumo skraiste. Kur tu esi? Ką tu veiki? O su kuo? Jie sako, kad jaudinasi, jiems neramu, jie tiesiog nori žinoti.
Taigi, kartu su kontrole gali būti mėginama izoliuoti auką. Smurtautojas gali mėtyti tokias frazes, kad o ko ji susitikinėja pastoviai su savo draugėmis, kurios turi kažkokių problemų. Taip pat gali išreikšti nenorą vykti pas jos tėvus.
Moteris pamažu gali nusileisti, nes juk ji kone verčiama ieškoti tokių kompromisų, aukotis. Tokiuose santykiuose moteris gali pasiduoti socialiniams moterų ir vyrų vaidmenims.
Ir štai jos draugų ratas sumažėjęs, artimieji nusisuka, nes nenori matyti tos situacijos šeimoje, net pomėgiai tampa apriboti, pavyzdžiui, vyras gali imti drausti vykti į sporto klubą, nes esą ten pilna vyrų.
Po truputį smurtautojas užima vis daugiau erdvės savo aukos gyvenime.
Tame etape gali prasidėti rėkimas, žeminimas, nes nebėra aplinkinių žmonių.
Ir štai tas fizinis, žiaurus smurtas gali išties pasireikšti tuo metu, kai ji persikelia į svetimą šalį ar miestą, kuriame vyras turi daug kontrolės. Ir tada atrodo, kad įvyksta staigus pasikeitimas, nors jis jokiu būdu nėra toks jau ir staigus. Labiau užmaskuotas.
-Kalbant apie vyrų polinkį smurtauti, žeminti, kas gali lemti tokį elgesį? Traumos vaikystėje, konfliktiškos patirtys šeimoje?
-Labai dažnai tai mėginama paaiškinti skurdu, alkoholizmu, kitaip tariant, patiriama socialine rizika. Tačiau yra kur kas sudėtingiau. Smurtaujama įvairiose šeimose, net ir tose, kurios iš šono atrodo turtingos, laimingos, regis, jose nieko neturėtų trūkti.
Smurtas iš esmės susijęs su lyčių stereotipais. Esą tikras vyras – tas, kuris kontroliuoja, yra šeimos galva, jo tariamai moteris turi klausyti ir panašiai. O štai į moteris žvelgiama kaip į tas, kurias reikia valdyti.
Smurtaujančių vyrų požiūris į moteris – toks, kad esą moteris objektas ir jis turi tokią teisę.
Bet vieno smurtaujančio vyro portreto nėra.
-Jūsų nuomone, kaip Lietuvai sekasi tvarkytis su smurto artimoje aplinkoje problema?
-Jau priimtas smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kurio įsigaliojimui didelę įtaką turėjo nevyriausybinės organizacijos, įtvirtino labai progresyvų modelį kovoje su smurtu artimoje aplinkoje.
Juo vadovaujantis, nukentėjęs asmuo tuo metu, kai kviečia pagalbą, bet skundo neteikia, ginamas valstybės ir smurtautojas nebegali padaryti spaudimo, kad auka atsiimtų pranešimą, nes ji tiesiog jo nerašė, o procesas vis tiek vyksta.
Taip pat šiuo įstatymu įtvirtinta pareiga atskirti smurtautoją nuo aukos – smurtautojui skiriamos kardomosios priemonės, jis turi būti pašalintas iš namų, o ne auka. Tai didžiulė pažanga.
Įtvirtinta ir specializuota pagalba, kuri valstybės teikiama proaktyviai, kitaip tariant, auka neprivalo siekti pagalbos, nes, deja, įbaugintos moterys jos nesiekia, tačiau valstybė vis tiek turi pareigą ją suteikti.
Tačiau reikėtų dar daug ką nuveikti.
-O ką būtent?
-Viena iš itin didelių problemų – institucijų atsakas, traumuojantis moteris. Ji turi institucijose įrodyti, kad nėra pakvaišusi, nerūpestinga. Pavyzdžiui, po smurto šeimoje atvejo Vaiko teisių apsaugos tarnyba pradeda atvejo vadybą, nes remiasi vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu.
Moteris, kuri patyrė smurtą, tampa stebima, tikrinama, turi atsiskaitinėti, lankyti pozityvios tėvystės kursus ir dar atlikti kitų daugybę veiksmų. Nors būna atvejų, kai moterys užtikrina puikias sąlygas augindamos savo vaikus, tačiau socialiniai darbuotojai braunasi į jų namus.
O štai smurtautojas šiame procese tarytum išnyksta, niekas jo netikrina, vaikų teisių apsaugos specialistai dar ir stipriai kovoja už jo teisę matyti vaiką, nors jo elgesys yra itin traumuojantis.
-Koks yra žiniasklaidos vaidmuo, kai kalbame apie visuomenės požiūrį į smurtą patiriančias moteris? Kartais matome kaltinimų...
-Tenka pripažinti, kad žurnalistai, kaip ir daugybė kitų profesijų atstovų, ateina iš visuomenės, o Lietuva yra viena ir labiausiai auką kaltinančių valstybių – net 45 procentų gyventojų vienaip ar kitaip pateisina smurtą: esą moteris kažką ne taip padarė, gal išprovokavo ir panašiai.
Taigi, nenuostabu, kad ir kai kurie žurnalistai turi tokias nuostatas. Trūksta žmogaus teisių perspektyvos tokiose kaltinančiose publikacijose, reikėtų ne auką kaltinti. Nereikėtų aiškintis, o tai kas negerai su ta konkrečia moterimi, o iš esmės pažvelgti rimtai į tą problemą, kad lyčių vaidmenų stereotipai veikia mus, mūsų nuomonę.
Būna, rašoma apie smurtą, kad jis gimsta iš meilės ar aistros. Į smurtą įpainiojami šilti jausmai. Tai klaida, - portalui jarmo.net kalbėjo E. Dirmotaitė.