Marijampolės dydžio Krasniko miestelis Lenkijoje nelabai kuo ypatingas, tačiau į jį dėmesį atkreipė visas vakarų pasaulis, kai miesto taryba paskelbė miestą esantį laisvą nuo LGBT.
 |
| Giedrius Alasevičius | Asmeninio archyvo nuotr. |
Giedrius Alasevičius
visuomenės veikėjas
Bet Krasniką aplankyti panoro Prancūzijos užsienio reikalų ministras, nes tai jiems įdomu. Krasnikas buvo išmestas iš specialiai Lenkijai sukurtos paramos programos, kurią finansuoja didžiąja dalimi Lichtenšteinas ir Norvegija. Ne propagandai. Verslui, infrastruktūrai.
Lenkijos ambasada Amerikoje turėjo apsimeluoti, kad tokių „laisvų nuo LGBT zonų" nėra. Iš tiesų gal ir ne melas? Rezoliucija kaip simbolinis dokumentas juk nieko nekeičia, tačiau išreiškia valią.
Europos Parlamentas paskelbė tą garsiąją rezoliuciją, dėl kurios Puidokas aiškino, kad gal reikia svarstyti išstojimą iš ES. Šiek tiek komiška, kai pagalvoji, nei lenkų savivaldos rezoliucijos, nei Europos Parlamento neturi jokių teisinių galių.
 |
| Asociatyvi Tim Bieler/Unsplash nuotr. |
Įdomus yra Krasniko mero Wojciech Wilk pareiškimas, kad jis pats tos rezoliucijos nesureikšmino, bet dabar nelabai smagu, kai provincijos miestas praranda galimus finansavimo šaltinius verslui. Meras pabandė išlikti patogiai nuošaly, tačiau visvien buvo įtrauktas. Tiesa, vienas tarybos narys, kuris parėmė rezoliuciją, persigalvojo pamatęs kainą.
Labai įdomiai šiame kontekste atrodo tradicinės rinkėjų frazės apie tai, kad politikai nieko nedirba ir vien kalba.
Visa šita kova - vien komunikacijos ir deklaracijų pavidalu. Ji atima milžiniškus resursus. Žmonės kurpia rezoliucijas, kurpia anti-rezoliucijas, priiminėja, atšaukinėja. Vienas pakalbintas 73 metų pensininkas iš Krasniko pareiškė, kad nėra matęs LGBT savo mieste, bet galima apsidrausti.
Pinigais jo nepapirksi - jis mielai pabus „ant bulvių dietos".
Aš labai gerai atsimenu viena vienintelį pokalbį, apturėtą su Paulium Saudargu 2011 metais, netrukus po Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad Lietuvos Konstitucija nediskriminuoja šeimos sudėties ir neįvardyja, kad šeima būtinai kyla iš vyro ir moters.
 |
| Asociatyvi Harry Quan/Unsplash nuotr. |
Kai tada sukritikavau Saudargą su Adomėnu, jis pas mane taktiškai apsireiškė ir pakvietė perkelti diskusiją pas jį. Nu gerai. Tai nuėjau pas jį ir paklausiau. Tai ar čia dabar gaunasi, kad jūs, kaip krikdemai, kurie visur už šeimą, neketinate plėtoti šeimos politikos Lietuvoje vien todėl, kad galbūt paremsit ne vien tas šeimos formas, kurios Jums brangios? Tai atsakymo, nors ir su asmenišku kvietimu diskutuoti, negavau.
Man tada tai buvo visai įdomi pamoka. Pirmą kartą gavau aiškų įrodymą, kad atstovaujantys neva tas tradicines šeimas, iš tiesų labiau nekenčia kitokių žmonių nei rūpinasi tradicinėmis šeimomis.
Tai absoliučiai niekam nėra naudinga. Nuo to vienodai nukenčia visi. Kad ir kuo tiki, ko nemėgsti, tai yra nenaudinga. Jau 10 metų nuo tada praėjo, bet šitai tik išplito.
Skirtumas toks, kad neatsakinga ir nejautria valdžia dažnai nepatenkinti žmonės dabar labai sėkmingai tokias pozicijas palaiko.
 |
| Asociatyvi Anna Selle/Unsplash nuotr. |
Tai sukūrė įdomų precedentą politikams iš tiesų tiesiog nedirbti, tačiau pagaliau nedarbas traktuojamas kaip darbas. Ir žmonės sutinka net ant dietos dėl to pasėdėti.
Mažai abejonių turiu, kad tas pats Lenkijos pensininkas prieš 10 metų nesipiktino valdžia. Juolab iš statybų sektoriaus, tai karjeros pabaigoje turėjo nukentėti nuo krizės, o ir toks darbas sveikatai nėra labai dėkingas.
Nuošaly išlikti irgi neišeina, nes tai jau pradeda turėti ir finansines pasekmes, o tai, savo ruožtu, veikia visus.
Taigi, gyvenam labai unikaliais laikais, nes politikoje galią konsoliduoti gali net neturėdamas absoliučiai jokios darbotvarkės. Jokio plano kaip remsi savo rinkėją. Netgi priešingai, gali, pavyzdžiui, pasakyti, kaip kadaise Saudargas, kad negali palaikyti Lietuvos šeimų, nes šiandien svarbiau yra „įveikti" LGBT bendruomenes.
Bet kaip jas gali įveikti, jeigu jos galios realios neturi, o tuo tarpu žiniasklaida suinteresuota nuolatos apie tai kalbėti, nes visi su ja kovojantys žmonės padeda jai uždirbti?
Taip patys piliečiai atleidžia politikus nuo atsakomybės realiai dirbti. Ir nemokamai dalina jiems tiek reklamą, tiek šiame procese leidžia žiniasklaidai iš to užsidirbti.
Klausimas tada paprastas: kaip galėtų tokioje Lenkijoje šitai sustoti, jei visi dalyvaujantys procese proaktyviai prisideda, kad tai niekada nesibaigtų?
 |
| Lenkijos vėliava | Proriat Hospitality/Unsplash |
Tai dabar kai kyla klausimų ir atrodo visiškai nelogiška, kai gėjus šiandien lygina su žydais 1940-aisiais, prisiminkite, kad finale patys vokiečiai buvo nustebę dėl rezultato. Dar po šiai dienai kontroliuoja, kaip jie galėjo įgalinti tokius dalykus kaip genocidas.
Aš netikiu, kad kažkokie genocidai ir dabar galėtų prasidėti, bet štai šiandien būtent taip Lenkijos PiS konsoliduoja galią Lenkijoje. Ką su ja darys - niekas negali pasakyti.
Faktas, kad nebus taip kaip 1940-aisiais. Faktas ir tas, kad kai turi absoliučią galią, yra daugybė kelių į absurdą.
Kačinskis į Hitlerį panašus ne todėl, kad mes žinome, jog jis dujų kameras įrenginės. Manau galime būti beveik visiškai tikri, kad taip nebus. Jis į Hitlerį panašus, nes labai panašiais būdais konsoliduoja politinę galią.
Ir mes Lietuvoje niekada neišmokome šitos pamokos ir iš savo sovietinės patirties. Šiandien sovietų sąjunga ir Rusija daugelio naudojami kaip sinonimai, bet yra fundamentalus skirtumas. Sovietai irgi konsolidavo absoliučią galią. Ir lietuviai, suprantama, kovojo už savo tautą, tačiau demokratai kovojo prieš tokį galios konsolidavimą.
Čia, būtent čia, atsiranda labai stiprus skirtumas kovoje tarp valstybių ir tautų, ir kovų tarp režimų kaip žmonių engimo formų.
Demokratija prasmę turėjo kaip sistema, kuri turėjo užtikrinti, kad niekada jokia jėga tokiais mastais negalės konsoliduoti galios. Ta mistinė gerovė demokratijoje auga ne kaip demokratinks tikslas, o kaip šalutinis efektas režimo, kuriame iš principo negali vykti visokie brangiai kainuojantys perversmai, nes niekas neturėtų sugebėti sutelkti tiek galios.
Jei vyksta kitaip - ji neveikia. Ir dabar patys pagalvokit, ar iš vis įmanoma, kad taip nutiktų, jei politikai varžytųsi idėjomis.
Kokia tikimybė, kad netikėtai 2/3-daliai bet kurios valstybės žmonių staiga visi apturėtų tą pačią nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkytis šalyje? Nulinė.
Tai neįmanoma, mes per daug skirtingi. Analogiškai yra maždaug nulinė tikimybė, kad lenkų ar vengrų konservatyvios jėgos atstovauja savo rinkėjus.
Bet štai jai reikia susitelkti į kovą. Tai situacija kita. Likimo ironija, kad šitą pamoką stebėdami mūsų patirtį kur kas geriau išmoko vakarų senbūviai, nei mes patys - virę istorijos epicentre.
Tai šita sąskaita, kurią mes šiandien mokame, buvo mums išrašyta tą dieną, kai po Sovietų sąjungos griūties žodis „tauta" pasidarė svarbesnis už žodį „demokratija". Todėl nieko keisto, kad šiandien tauta gali "laimėti" prieš demokratiją. Kai tą supranti, tai toks rezultatas tampa visiškai dėsningas.
Sovietai sugebėjo pasiekti tokį lygį, kai bet kokia kritika jiems buvo buržuazinė propaganda. Vokietijos naciai - kad visa yra žydų sąmokslas. Vengrai su lenkais - kad tai vien užsienio agentai ir LGBT ideologai.
Ir jokia politinė diskusija čia vykti nebegali, nes visuomet viskas aišku. Visuomet aišku, kuri mintis ar idėja priklauso tautos herojams, o kuri - išdavikams ir baisioms jėgoms.
Ir todėl likti nuošaly šito mūšio niekaip neišeis, bent jau mūsų regione, nes tai jau nėra politinių pažiūrų reikalas, tai tiesiog galios konsolidavimo mechanizmas, kuris vienaip ar kitaip palies (ir kaip matote, ir taip jau liečia) visus. Kitaip nei kanadiečiai ar britai, ar skandinavai, ar olandai, mes nediskutuojame apie tai, kokią politiką reikėtų taikyti mažumų atžvilgiu, koks yra diskriminacijos mastas ar efektas, kiek turėtų ar neturėtų valstybė į tai kištis.
Mes apie tai nekalbam kaip apie socialinę problemą. Pas mus iš šito reikalo aktyviai daroma tiesiog gėrio ir blogio kova.
Ir Lietuvoje, tiesą pasakius, dar nėra taip tragiška, tačiau tai nesunkiai galėtų ir pasikeisti. Istoriškai tokie dalykai mūsų regione keliaudami ir mūsų neaplenkdavo. Juolab, kai užtenka vieno Lenkijos premjero vizito Lietuvoje, kad, pavyzdžiui, Skvernelis viešai sugebėtų paimt ir tiesiog aklai atkartot tą poziciją apie gėrį ir blogį.