„Vilnius Tech" profesorius Remigijus Venckus laužo stereotipus - jo nuotraukos daliai žmonių gali pasirodyti provokuojančios: kadruose įamžinti nuogų vyrų gyvenimai. Fotografas ir meno kritikas įsitikinęs, kad nebūtina kurti to, kas patiktų daugeliui ir būtų visuotinai priimtina.
 |
| Remigijus Venckus | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Kaip į jo gyvenimą pasibeldė fotografija? Pasirodo, kad tai iš dalies lėmė dramatiškas R. Venckaus likimas.
„Paauglystėje dėl didelių traumų ir kelio sąnarių operacijų teko leisti laiką reabilitacijoje Palangoje. Pasirėmęs ramentu atšliauždavau iki jūros, stebėdavau ją verkiančią lietumi, mirštančią vakare ir atgimstančią iš ryto. Tai buvo metas, kada ėmiausi fotografo veiklos", - atvirame interviu pasakojo R. Venckus.
 |
| Remigijus Venckus | Asmeninio archyvo nuotr. |
Fotografijas, kuriose apnuoginti vaikinai leidžią laiką buitinėje aplinkoje, įamžinęs meno kritikas ir profesorius įsitikinęs, kad meno LGBTQ+ tematika, atveriančio engiamų visuomenės grupių patirtis, Lietuvoje labai reikia.
Tiesa, dalis kūrėjų, drįstančių kalbėti lytiškumo ar seksualinės orientacijos temomis, yra stumiami į paraštes - net pačio R. Venckaus dalis kadrų provincijos muziejuje buvo saugomi po užraktu. Apie tai kalbėjome pirmoje šio interviu dalyje.
 |
| Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo" |
Šis tekstas - tai antroji mūsų pokalbio dalis.
-Ką Jums reiškia fotografija? - portalas jarmo.net pasiteiravo R. Venckaus.
-Nors esu nemažai sulaukęs atsiliepimų apie tai, kad neblogai plėtoju mintis tekste, tačiau fotografija yra tikroji mano kalba.
Ji yra mano meilė. Ji yra kūrybinė veikla, kuri vienintelė man nesukelia kančios, bet lemia pasitenkinimą.
Fotografija man padeda pasakoti ne tik vaizdais, bet ir pasibelsti į žiūrovų širdis. Tad vizualinė raiška yra ir geras ginklas, ir puikus jausmų analizės instrumentas. Kitą vertus, negaliu pasakyti, kad mano kuriama fotografija visada yra tikra fotografija. Greičiau ji užima migranto poziciją, ji drąsiai kerta grafikos, koliažo, o kartais net tapybos demarkacines ribas.
 |
| Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo" |
-Kada ir kaip susidomėjote fotografija?
-Fotografijos kūryba aš niekuomet nesidomėjau specialiai. Paauglystėje dėl didelių traumų ir kelio sąnarių operacijų teko leisti laiką reabilitacijoje Palangoje. Pasirėmęs ramentu atšliauždavau iki jūros, stebėdavau ją verkiančią lietumi, mirštančią vakare ir atgimstančią iš ryto. Tai buvo metas, kada ėmiausi fotografo veiklos.
Bakalauro studijų metu mano kurso draugai padovanojo fotoaparatą. Ne visos nuotraukos pavyko, bet vis tiek bandžiau fotografuoti ir atvaizdus jungti su grafikos atspaudais. Tą kart gimė ir mano pirmieji vyriški aktai.
 |
| Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo" |
Vėliau fotografiją papildomai studijavau privačioje aukštojoje mokykloje Portugalijoje.
Dėstytojo karjeros pradžioje skatinamas savo studentų pradėjau rengti parodas. Visiškai fotografijos magijai atsidaviau 2013 metais. Šį žingsnį lėmė didelė įtampa dėl doktorantūros studijų. Tąkart psichologo funkciją man atliko fotografijos kūryba ir meninių esė rašymas.
Kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau sukūriau fotografijų, vis drąsiau ryžausi kalbėti nepatogiomis temomis, vis dažniau dėstyti fotografijos dalyką ir su juo susijusias disciplinas Lietuvos aukštosiose mokyklose.
 |
| Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo" |
Anksčiau aš buvau labiau žinomas kaip meno kritikas ir videomeno kūrėjas, šiandien filmų kūryba tapo visiškai periferine veikla, o mano gyvenimo centre įsikūrė fotografija!
Šiandien aš suprantu, kad mano kūryba netelpa po įprastu fotografijos terminu, kad plėtojamos temos nėra patogios. Vis tik, aš kuriu tuo metu, kai jaučiuosi puikiai, kai man yra įdomu. Aš taip pat nesistengiu būti nei patogiu, nei kam nors patikti - aš tiesiog kuriu, nes taip jaučiu visu savo kūnu ir dvasia.
Atmenu, kai profesorius Leonidas Donskis viešoje paskaitoje pasakė: „Tik iš noro patikti visiems gimsta kičas“.
Taigi, mano tikslas tikrai nėra noras kurti visuotinai priimtinus ir masių pasitenkinimą lemiančius kūrinius.
 |
| Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo" |
-Viename tekstų pasakojate apie savo skaudžias patirtis ir tai darote itin atvirai. Kas Jus paskatino prabilti?
-Kai kalbu apie savo asmenines patirtis, tuomet labiau rašau ne kritikos, bet grožinės literatūros tekstą. Esu įsitikinęs, kad literatūra geidžia, jog aš draskyčiau savo žaizdas. Tad profilaktiškai jas ir padraskau.
Esu nemažai parašęs literatūrinių fragmentų, kurių nepublikuoju viešojoje erdvėje, mat didžioji jų dalis yra labai biografiška, padabinta ironija sau ir kitiems.
To nedarau vien dėl to, kad artimoje aplinkoje yra man artimi žmonės, kurių ramybė man labai rūpi.
Kalbėti asmeniškai mane verčia kelios priežastys. Pirmiausiai aš žinau, kad ne visi žmonės yra drąsūs, o mano parašytas tekstas jiems gali suteikti balsą. Apie tai sužinojau paskutiniuoju metu reikšdamas nuomonę apie Stambulo konvenciją. Jei kam nors suteikiu balsą rašydamas, tuomet, vadinasi, aš žingsniuoju gera kryptimi.
 |
| Remigijaus Venckaus fotografijų ciklas „Iš vaikinų gyvenimo" |
Antra, apsinuogindamas aš patiriu aplinkinį pasaulį. Labiau suvokiu, ko jis vertas ir kokia mano vieta jame.
Sugerdamas reakcijas, kokios jos bebūtų, aš gaunu postūmį rašyti dar, drąsiau pasiryžtu kalbėti ne visada patogiomis temomis.
Trečia, rašymas apsinuoginant atitinka psichoanalizės seansą. Kaip ir fotografuodamas, taip ir rašydamas aš atsisveikinu su savo traumomis, prisijaukinu savo demonus, nuraminu savo protą ir jausmais.
Kaip ir fotografuodamas, taip ir rašydamas aš labiau tampu savimi nei stovėdamas kelių šimtų studentų akistatoje ir skaitydamas paskaitas, - kalbėjo pašnekovas.