Iki 1973 metų Amerikos psichiatrų asociacija apibrėžė homoseksualumą kaip psichinę ligą. Naujai pasirodžiusiame dokumentiniame filme papasakojama, kaip vyko kovą dėl šio apibrėžimo, kuris metų metus ribojo LGBTQ+ žmonių teises JAV. Filmo kūrėjai pastebi, kad kova dėl lygybės buvo kur kas platesnė ir vis dar tęsiasi iki šių dienų.
 |
| LGBTQ+ eitynės Niujorke, vykusios 1970 metų gegužės 28 d. | Fred W McDarrah/Getty nuotr. |
Pagal BBC parengė Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Skleidė mitus
BBC žurnalistas Vicentas Downdas publikacijoje rašo, kad archyvinė medžiaga filme neturėtų nieko nustebinti: homoseksualumas JAV buvo nelegalus, ypač valstybės tarnyboje. Tos pačios lyties santykių legalizavimas buvo sudėtingas procesas, kuris įvairiai rutuliojosi skirtingose valstijose.
Nepaisant to, išankstinės neigiamos nuostatos filmo medžiagoje gali ne vieną išgąsdinti.
Štai 1966 m. Pietų Floridos WTVJ kanale buvo nufilmuotas policininkas, kalbantis su mokyklinio amžiaus mokiniais mokykloje apie pavojus, susijusius su buvimu šalia homoseksualių asmenų. „Jie gali būti bet kur, – gąsdino pareigūnas -Jie gali būti policininkai, jie gali būti mokytojai. Ir jei mes jus pagausime su homoseksualu, pirmiausia apie tai sužinos jūsų tėvai“.
 |
| Asociatyvi Maico Pereira/Unsplash nuotr. |
Po metų išleistas CBS reportažas, pavadintas „Homoseksualai“, bandė kontraversišką temą analizuoti neva atviriau. Tačiau žurnalistas Mike Wallace, vartodamas to meto terminologiją, vis bruka savo moralizuojančią nuomonę.
„Vidutinis homoseksualas, jei toks iš vis egzistuoja, yra palaidūnas. Jam neįdomūs ir negalimi ilgesni santykiai, kurie būdingi heteroseksualiai santuokai. Susimetimas, vienos nakties nuotykis – tai yra homoseksualių santykių charakteristika“, - dėstė žurnalistas.
Režisierius Patrick Sammon apibūdiną šį reportažą kaip tam tikrą posūkio tašką, bet ne gerąja prasme.
Jo ir Bennet Singer sukurtas dokumentinis filmas pasakoja neigiamų nuostatų istorija pačioje Amerikos psichiatrų asociacijoje (APA), kuri buvo labai įtakinga JAV medicinos institucijos dalis. Tačiau pirma filmo dalis vaizduoja interviu, archyvinę medžiagą ir televizijos reportažus tam, kad parodytų, ką reiškė augti homoseksualiu asmeniu JAV šeštajame ir septintajame dešimtmetyje.
Priežastis ar pasekmė?
1952 m. APA vadovėlis apibrėžę homoseksualumą kaip „sociopatinį asmenybės sutrikimą.“ Tai leido naudoti neva mokslinį paaiškinimą pateisinant jau egzistuojančias diskriminacines normas šalyje ir užsienyje. Prisiminkime tai, kad homoseksualūs lytiniai santykiai buvo nelegalūs Anglijoje ir Velse iki pat 1967 metų, Škotijoje - iki 1981 metų, o Šiaurės Airijoje - iki 1982 metų.
B. Singer teigia, kad pokario periodas, retrospektyviai žiūrint, atrodo ypatingai homofobiškas JAV bei svetur.
„Mano supratimu, po karo atsirado naujas postūmis link „normalumo“ ir pritapimo – noras grįžti į normalų politinį ir socialinį gyvenimą. Tame buvo įtvirtintas ir heteroseksualumas, kad vyrai turi vesti moteris ir kad moterys turėtų turėti vaikų ir būti pavaldžios. Tai sudarė klasikinį sveikos visuomenės modelį tuo metu“, - svarstė režisierius.
Kitas filmo režisierius P.Sammon sako, kad noras sukurti filmą atsirado siekiant suvokti psichiatrijos įtaką visuomenės priešiškumui prieš LGBTQ+ asmenis.
„Ar psichiatrai buvo priežastis ar diskriminacijos pasekmė? Žinoma, APA homoseksualumo klasifikacija 1952 m. sukūrė labiau priešišką atmosferą. Verslas ir valstybės institucijos naudojo tai kaip priežastį diskriminuoti bei engti LGBT žmones“, - apgailestavo jis.
Audringas pokalbis televizijos šou
B. Singer akcentuoja, kad svarbu pastebėti, jog APA nuosprendis padarė didelę žalą LGBTQ+ žmonių savigarbai ir savo pačių vertės visuomenėje supratimui.
Anot P. Sammon, vienas įdomiausių archyvinių šaltinių buvo 50 m. senumo pokalbių šou „David Sussking Show", kuris esą parodė, kaip keičiasi požiūris.
„Tai buvo populiarus nacionalinio lygmens pokalbių šou ir prodiuseriai pasikvietė septynias lesbietes, neslepiančios savo orientacijos, pakalbėti apie visuomenės nuostatas. 1971 metais David Susskind buvo laikomas progresyviu, liberaliu ir apsišvietusiu laidų vedėju. Tad labai įdomu girdėti jį teigiant, kad homoseksualumas yra psichinis sutrikimas", - kalbėjo P. Sammon.
Su laidų vedėju pašnekovės jokiu būdu nesutiko.
„Tos moterys aktyviai ginčijosi ir teigė, kad jos yra pačios savo gyvenimų ekspertės: mes esame laimingos, sėkmingos, tad kodėl reikia skleisti tokius mitus? Tai buvo ganėtinai ugninga konfrontacija“, - laidą apžvelgė filmo režisierius.
Bijojo atsidurti ligoninėje
Dokumentiniame filme taip pat yra pasakojamos istorijos tų žmonių, kurie nukentėjo nuo APA homoseksualumo klasifikacijos
Pavyzdžiui, Magora Kennedy, kuriai šiuo metu yra 82 metai, yra vadinama„gėjiškiausia prosenelė LGBT bendruomenėje“ ir ji pasakoja, kaip buvo priversta tuoktis su vyru, kai jai buvo 14 metų, bijojo atsidurti psichiatrinėje ligoninėje.
Moteris teigė pamenanti, kad toks požiūris į LGBTQ+ asmenis buvo kone normali praktika po Antro Pasaulinio karo.
 |
| Baimė prievarta būti paguldytam į ligoninę buvo didžiulė | Asociatyvi Andy Li/Unsplash nuotr. |
Kova tęsiasi ir šiomis dienomis
Filmo režisierius P. Sammon primena, kad vienas pagrindinių aktyvistų argumentų APA - tai, jog tokios psichiatrinės klasifikacijos, pagal kurią homoseksualumas pripažįstamas liga, nepagrindė moksliniai duomenys. Buvo akivaizdu ir tai, kad jaunesnė psichiatrų karta taip pat nebepalaikė tokių APA nuostatų.
Galiausiai ne vienerius metus trukęs aktyvistų darbas atsipirko.
1973 m. APA pakeitė nuostatą, kuri prieš tai vyravo ilgiau nei du dešimtmečius.
Taigi, dokumentinis filmas baigiasi laimingai – diskriminacija pralaimi kovą prieš toleranciją.
Tačiau režisierius B. Singer ragina džiaugtis santūriau.
„Nuo septinto dešimtmečio, JAV ir JK visuomenės nuomonė apie homoseksualumą pasikeitė dramatiškai. Tačiau yra dar daug pasaulio valstybių, kur būti homoseksualiu yra pavojinga“, - apgailestavo jis.
Anot B. Singer, dabar populiarėjanti „konversijos terapija“ – arba seksualinės orientacijos arba lytinės tapatybės gydymas nauodojant psichiatriją ar kitus metodus – yra naujas iššūkis.
 |
| LGBTQ+ bendruomenė ir šiandien turi kovoti už lygiateisiškumą | Jana Sabeth/Unsplash nuotr. |
„Bandymai „pagydyti“ ar „pataisyti“ žmonių seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę tęsiasi. Mums buvo labai smagu bendradarbiauti su aktyvistais, kurie kovoja su šiuo fenomenu, ir kuriems mūsų filmas yra įrankis pagerinti žmonių suvokimą apie praeities „gydymo“ būdus. Net jei tai yra pasakojimas apie praeitį, tai išlieka labai svarbia tema, turinti sąsąjų su dabartimi“, - kalbėjo filmo kūrėjas.