Tradicinėms krikščioniškoms bendrijoms išleidus pranešimą spaudai prieš partnerystes ir Stambulo konvenciją, mano mintys sukosi aplink vieną terminą: prigimtis. Prisipažinsiu, ilgą laiką apskritai jo nesupratau, ypač kai buvo kalbama apie prigimtinę šeimą ir kuo tai skiriasi nuo tradicinės šeimos.
 |
| Simonas Bartulis | Asmeninio archyvo nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Galima suprasti, kad žodis prigimtis nurodo tam tikrą natūralumo kategoriją. Kai kuriems tai reiškia, kad prigimtinė institucija – Dievo duota, kitiems – natūrali (biologiškai ar kaip kitaip). Man tikriausiai tai ir buvo sunkiausia suvokti, nes nei „tradicinė,“ nei „prigimtinė“ šeima man nebuvo „natūrali“. Mano pačio potraukis tai pačiai lyčiai neatrodė „sintetinis“ ar nenatūralus.
Bent jau socialiniuose moksluose, ypač antropologijoje, „natūralumo“ ir „prigimties“ kategorijos jau seniai nebėra laikomos savaime suprantamos ar natūralios. Ypač kai yra kalbama apie išskirtinai socialinius elgsenos modelius ar institucijas kaip santuoka.
Žinoma, prigimtis kaip terminas Lietuvoje naudojamas ir įvairiuose ginčuose dėl lyties ir lyties išraiškos: lytis, esą, yra binarinė ir chromosomos nusprendžia daugumą dalykų, įskaitant ir dalį socialinių elgesių. Apie tai galima pasiskaityti šitame Biologija & Chemija įraše; matomai, lyties biologijos tyrimai nesustoja ties mūsų 9-tos klasės biologijos vadovėlių tiesomis.
Man visada įdomiau buvo mąstyti apie „natūralumo“ argumentus ir implikacijas socialiniuose reiškiniuose. Supaprastinant (bet, tikiuosi, nesubanalinant) „prigimties“ terminą, jį galimą suvokti kaip tam tikrą esencialistinė (ang. essentialist) kategoriją. Tai reiškia, kad prigimtis yra nekeičiama, jai yra mažai išimčių ir dažnai ji tiesiog „yra“ – sąlygojama mažai kintančių gamtos dėsnių.
Asociatyvi pexels.com nuotr.
Tačiau antropologijos mokslų bet kokiame įžanginiame vadovėlyje ar paskaitoje jau mokomės, kad socialinis gyvenimas sudėtingesnis ir ten „natūralių“ dalykų – labai mažai, o galbūt net ir nėra. Vienas populiariausių to pavydžių yra nacionalizmas. Gyvendami politinėje santvarkoje, kurioje tautybė ir tauta yra vienas pagrindinių organizacinių principų, mes manome, kad tai – natūralu. Kad mes visi esame iš „prigimties lietuviai.“ Tačiau socialiniuose moksluoses tautos ir šalys dažnai laikomos „įsivaizduojamomis bendruomenėmis.“ Šis istoriko ir politologo B. Andersono sugalvotas terminas siekia paaiškinti, kad tautiškumas iš savęs nėra užčiuopiamas mūsų kūnuose ar genuose. Istoriškai prieš porą šimtų metų nacionalizmas - kaip jį dabar suprantame - beveik neegzistavo.
Bet vien todėl, kad kažkas yra neapčiuopiama, nereiškia, kad tai – netikra. Lietuviškumas yra įtvirtintas socialinėse normuose, elgsenoje, papročiuose ir todėl jis yra visiškai „tikras“ socialinėje realybėje, ir todėl daugeliui ir labai svarbus.
Įdomiau žiūrėti į prigimties sąlyti su šeima ir santuoka. Prigimties kaip argumento prieš tos pačios lyties santuokas ribotumas labiausiai matosi, kai lyginame skirtingas kultūras. Kalbant apie šeimą, istoriškai buvo daug šio socialinio vieneto variacijų. O „natūralumo“ ar „prigimtiškumo“ įdėja logiškai turėtų būti universali. Pavyzdžiui, kelios religijos praktikavo, ar praktikuoja poligamiją – jiems tai, tikriausiai, atrodė lygiai taip pat „natūralu“ ir Dievo duota.
Priešistorinėse visuomenėse šeimos - kaip mes jas dabar įsivaizduojame - iš viso galėjo ir neegzistuoti. Tai nereiškia, kad vienas ar kitas šeimos modelis yra geras, blogas, ar „netikras“ – kiekvienas turi savo niuansų. Bet tų variacijų yra ir daugiau.
Asociatyvi pexels.com nuotr.
Variacijos matomos net ir vieno ar panašaus tipo kultūrose. Žvelgiant į Europą, šeimos evoliucija vyksta koja kojon su besikeičiančia ekonomika ir socialinėmis sąlygomis. Prieš industrinę revoliuciją tradicinė šeima nebuvo tokia universali. Net prieš kelis dešimtmečius taip vadinamose branduolinėse šeimose (vyras, žmona, 1-3 vaikai) buvo „natūralu“ žmonai užsiimti namų ruoša, o vyrui – dirbti. Dideli ekonominiai ir kitokie pokyčiai– ypač karai, bet ir atsiveriančios darbo rinkos – parodė, kad tai, ką manėm esant įgimta, tebuvo socialiai sukonstruota mūsų realybė.
Iš savęs laikyti kažką „natūraliu“ ir prigimtu dalyku nebūtinai yra taip blogai. Pavyzdžiui, susituokę heteroseksualūs asmenys savo santuoką ir potraukį skirtingos lyties partneriui laiko normaliu/natūraliu dalyku. Šios institucijos ir socialinė elgsena formavosi taip lėtai ir ilgai, kad mūsų pasąmonėje ji tapo taisykle. O taisyklės daugeliui suteikia saugumo, užtikrintumo ir stabilumo jausmą. Ir daug homoseksualių asmenų emuliuoja panašias taisykles siekdami to saugumo, pvz. laikant savo orientacija prigimtiniu, genetiškai sąlygotu dalyku.
Bet taisyklę padaryti prievartine visiems yra žalinga.
Pvz., sakyti, kad prigimtinę šeimą privaloma saugoti taip nesuteikiant galimybės sudaryti santuokos kitiems, kurie iškrenta iš šitos „taisyklės“, yra diskriminacija. Man tos pačios lyties šeimos gali atrodyti lygiai taip pat „natūralios,“ kas reiškia, jog kitokio elgesio modelio aš paprasčiausiai nematau.
Bet institucijos kaip santuoka ir šeima suteikia didelę galią ekonominėse, teisės ir socialinėse sferose. Neleisti žmonėms to sudaryti yra atimti iš jų galimybę būti lygiais visais šitais aspektais, nors tai iš tos „prigimtinės šeimos“ nieko neatimtų. Argumentai prieš tokias šeimos formas negali būti apeliacijos į prigimtį ne tik todėl, kad prigimtis - istoriškai/kultūriškai save paneigianti kategorija. Dar svarbiau yra diskutuoti už ar prieš naudojant argumentus, į kuriuos galima atsakyti su pavyzdžiais, statistika ir konkrečiomis grėsmėmis. Prigimties „neigimas“ nėra iš savęs grėsmė, o būdas vengti diskusijų.
Siūlymas įteisinti tos pačios lyties partnerystes bei santuokas nepaneigia heteroseksualios šeimos modelio. Tos pačios lyties šeimos nepadaro skirtingų lyčių šeimų atgyvenomis ar kažkuo „netikromis“. Tačiau kas natūralu vienam, tas ne visada tinka kitam. Tos pačios lyties šeimos jau egzistuoja nedarydamos grėsmės „prigimtinėms“ šeimoms ir galimybė visiems įteisinti savo šeiminius santykius nieko nesugriaus.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės
Bent jau socialiniuose moksluose, ypač antropologijoje, „natūralumo“ ir „prigimties“ kategorijos jau seniai nebėra laikomos savaime suprantamos ar natūralios. Ypač kai yra kalbama apie išskirtinai socialinius elgsenos modelius ar institucijas kaip santuoka.
Man visada įdomiau buvo mąstyti apie „natūralumo“ argumentus ir implikacijas socialiniuose reiškiniuose. Supaprastinant (bet, tikiuosi, nesubanalinant) „prigimties“ terminą, jį galimą suvokti kaip tam tikrą esencialistinė (ang. essentialist) kategoriją. Tai reiškia, kad prigimtis yra nekeičiama, jai yra mažai išimčių ir dažnai ji tiesiog „yra“ – sąlygojama mažai kintančių gamtos dėsnių.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Tačiau antropologijos mokslų bet kokiame įžanginiame vadovėlyje ar paskaitoje jau mokomės, kad socialinis gyvenimas sudėtingesnis ir ten „natūralių“ dalykų – labai mažai, o galbūt net ir nėra. Vienas populiariausių to pavydžių yra nacionalizmas. Gyvendami politinėje santvarkoje, kurioje tautybė ir tauta yra vienas pagrindinių organizacinių principų, mes manome, kad tai – natūralu. Kad mes visi esame iš „prigimties lietuviai.“ Tačiau socialiniuose moksluoses tautos ir šalys dažnai laikomos „įsivaizduojamomis bendruomenėmis.“ Šis istoriko ir politologo B. Andersono sugalvotas terminas siekia paaiškinti, kad tautiškumas iš savęs nėra užčiuopiamas mūsų kūnuose ar genuose. Istoriškai prieš porą šimtų metų nacionalizmas - kaip jį dabar suprantame - beveik neegzistavo.
Bet vien todėl, kad kažkas yra neapčiuopiama, nereiškia, kad tai – netikra. Lietuviškumas yra įtvirtintas socialinėse normuose, elgsenoje, papročiuose ir todėl jis yra visiškai „tikras“ socialinėje realybėje, ir todėl daugeliui ir labai svarbus.
Įdomiau žiūrėti į prigimties sąlyti su šeima ir santuoka. Prigimties kaip argumento prieš tos pačios lyties santuokas ribotumas labiausiai matosi, kai lyginame skirtingas kultūras. Kalbant apie šeimą, istoriškai buvo daug šio socialinio vieneto variacijų. O „natūralumo“ ar „prigimtiškumo“ įdėja logiškai turėtų būti universali. Pavyzdžiui, kelios religijos praktikavo, ar praktikuoja poligamiją – jiems tai, tikriausiai, atrodė lygiai taip pat „natūralu“ ir Dievo duota.
Priešistorinėse visuomenėse šeimos - kaip mes jas dabar įsivaizduojame - iš viso galėjo ir neegzistuoti. Tai nereiškia, kad vienas ar kitas šeimos modelis yra geras, blogas, ar „netikras“ – kiekvienas turi savo niuansų. Bet tų variacijų yra ir daugiau.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Variacijos matomos net ir vieno ar panašaus tipo kultūrose. Žvelgiant į Europą, šeimos evoliucija vyksta koja kojon su besikeičiančia ekonomika ir socialinėmis sąlygomis. Prieš industrinę revoliuciją tradicinė šeima nebuvo tokia universali. Net prieš kelis dešimtmečius taip vadinamose branduolinėse šeimose (vyras, žmona, 1-3 vaikai) buvo „natūralu“ žmonai užsiimti namų ruoša, o vyrui – dirbti. Dideli ekonominiai ir kitokie pokyčiai– ypač karai, bet ir atsiveriančios darbo rinkos – parodė, kad tai, ką manėm esant įgimta, tebuvo socialiai sukonstruota mūsų realybė.
Iš savęs laikyti kažką „natūraliu“ ir prigimtu dalyku nebūtinai yra taip blogai. Pavyzdžiui, susituokę heteroseksualūs asmenys savo santuoką ir potraukį skirtingos lyties partneriui laiko normaliu/natūraliu dalyku. Šios institucijos ir socialinė elgsena formavosi taip lėtai ir ilgai, kad mūsų pasąmonėje ji tapo taisykle. O taisyklės daugeliui suteikia saugumo, užtikrintumo ir stabilumo jausmą. Ir daug homoseksualių asmenų emuliuoja panašias taisykles siekdami to saugumo, pvz. laikant savo orientacija prigimtiniu, genetiškai sąlygotu dalyku.
Bet taisyklę padaryti prievartine visiems yra žalinga.
Pvz., sakyti, kad prigimtinę šeimą privaloma saugoti taip nesuteikiant galimybės sudaryti santuokos kitiems, kurie iškrenta iš šitos „taisyklės“, yra diskriminacija. Man tos pačios lyties šeimos gali atrodyti lygiai taip pat „natūralios,“ kas reiškia, jog kitokio elgesio modelio aš paprasčiausiai nematau.
Bet institucijos kaip santuoka ir šeima suteikia didelę galią ekonominėse, teisės ir socialinėse sferose. Neleisti žmonėms to sudaryti yra atimti iš jų galimybę būti lygiais visais šitais aspektais, nors tai iš tos „prigimtinės šeimos“ nieko neatimtų. Argumentai prieš tokias šeimos formas negali būti apeliacijos į prigimtį ne tik todėl, kad prigimtis - istoriškai/kultūriškai save paneigianti kategorija. Dar svarbiau yra diskutuoti už ar prieš naudojant argumentus, į kuriuos galima atsakyti su pavyzdžiais, statistika ir konkrečiomis grėsmėmis. Prigimties „neigimas“ nėra iš savęs grėsmė, o būdas vengti diskusijų.