Pasaulyje, greičiausiai, mažai žinoma popiežiaus Pranciškaus – iki persikėlimo į Vatikaną Chorchės Marijaus Bergolijaus (Jorge Mario Bergoglio), Buenos Airių arkivyskupo – praeitis. Galbūt todėl neseni jo pasakymai kelia nustebimą. Popiežius pagaliau pripažino, kad mes, homoseksualūs žmonės, turime teisę į šeimą ir pasakė: „Turėtume sukurti civilinių sąjungų įstatymą. Tokiu būdu jie būtų teisiškai apsaugoti. Aš tai rėmiau“. Šie žodžiai skamba Jevgenijaus Afinejevskio filme „Pranciškus“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai didelė katalikų bažnyčios pažanga po amžius pamokslautos neapykantos ir prietarų LGBT žmonių atžvilgiu. Tačiau velnias slepiasi detalėse.
 |
| Bruno Bimbi | Instagram nuotr. |
Bruno Bimbi
rašytojas, LGBTQ+ teisių aktyvistas
Kai, po ilgo pasipriešinimo bet kokių teisių suteikimui tos pačios lyties poroms, daugelyje valstybių santuokų lygybė įgijo politinį ir socialinį palaikymą, konservatoriai – ir, patyliukais, Bažnyčia – pasiūlė civilinę sąjungą, kad tai sustabdytų.
Tai buvo šantažas pasinaudojant tuo, kad daugeliui šeimų skubiai reikėjo bazinių teisių: atsisakykite santuokos lygybės ir suteiksime galimybę paveldėti, gauti medicininį draudimą, o gal dar ką nors, mums žadėjo.
Iš parlamentinių debatų Ispanijoje, Portugalijoje ir Argentinoje stenogramų, kurias išstudijavau rašydamas magistro darbą, tampa akivaizdu, kad šios idėjos stūmėjai siekė išsaugoti diskriminaciją.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Tačiau Argentinoje intensyvus Bažnyčios lobizmas remiant civilines sąjungas – nes tuo metu dar konservatyvesnio pasiūlymo parlamente tiesiog nebuvo – tikslo nepasiekė.
Kai Bergolijas, tuometinis Argentinos sostinės arkivyskupas, suprato, kad alternatyvi santuokai civilinė sąjunga pralaimės, išsigando, kad ši LGBT bendruomenės pergalė sugriaus jo svajones tapti popiežiumi. Tuomet jis visus pakvietė į šventąjį „karą“ ir stoti prieš šėtono planą sunaikinti Dievo kūriniją.
Tačiau Senatui tai įspūdžio nepadarė ir tais pačiais metais homoseksualų santuokos Argentinoje buvo legalizuotos. Tuomet minia skandavo Kongreso aikštėje: „Tai įvyko, Bergolijau, stebėk per TV“.
Praėjus dešimčiai metų, kai dešimtys šalių pripažino mūsų teisę tuoktis, civilinės sąjungos siūlymas iš Bažnyčios varpinės šiandien yra visiškai retrogradiškas, nors jį bandoma pateikti kaip pažangą. Ir vėl.
Knygoje „Spintos pabaiga“ pasakoju, ką tuomet Bergolijas padarė veikdamas prieš LGBT bendruomenę ir keliuose skyriuose apžvelgiu jo veiklą po atvykimo į Romą, analizuodamas jo popiežystės epizodus, atskleidžiančius, kad svarbiausiais aspektais ne kas ir pasikeitė.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Argentinoje Bergolijas privačiai aktyvistams siūlė vietoje „santuoka“ sakyti „civilinė sąjunga“, prašė jo nekritikuoti, mainais žadėjo, kad jo prieštaravimas, laikantis Romos „reglamentų“, bus „švelnesnis“. Dabar, kai Romos nurodymus leidžia pats, daro tą patį.
Klausiate, o kas ne taip su civiline sąjunga?
Toks diferencijavimas pagal įstatymą, be to, kad nesuteikia kai kurių teisių, yra giliai žeidžiantis, nes mes tampame tarsi antrarūšiais piliečiais.
Ką pamanytume, jei juodaodžiams piliečiams būtų uždrausta tuoktis ir jiems būtų pasiūlyta sudaryti „juodaodžių sąjungą“?
Palyginimas nėra banalus: Jungtinėse Amerikos Valstijose, o ir kitose valstybėse, egzistavo įstatymai skirstantys piliečius pagal odos spalvą. Iki JAV Aukščiausiojo Teismo 1967 m. priimto sprendimo byloje Loving prieš Virdžinijos valstiją, 16-oje valstijų santuokos tarp juodaodžių ir baltųjų buvo nelegalios. Buvo aiškinama, kad taip einama prieš prigimtį, argumentuojama tikėjimu: „Visagalis Dievas sutvėrė baltaodžių, juodaodžių, geltonodžių, malajų ir raudonodžių rases ir įkurdino juos skirtinguose žemynuose. Faktas, kad Dievas atskyrė rases, rodo, jog Jis nenorėjo, kad rasės maišytųsi tarp savęs“, – skelbia 1966 m. Virdžinijos teisėjo nutartis.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Pati civilinės sąjungos idėja yra anuomet segregacijai viešajame transporte pateisinti naudotos doktrinos atžala: „lygūs, bet atskirti“. Kai kuriose valstijose juodaodžiams sėdėti buvo skirtos galinės sėdimosios vietos, o pasiteisinant buvo aiškinama, kad visos sėdimosios vietos yra vienodos, todėl ir lygybės principas nepažeidžiamas.
Civilinė sąjunga šalyse, kuriose ji buvo siūloma, niekada nebuvo lygi santuokai. Argentinos atveju Bažnyčios sąjungininkų senatorių siūlomuose įstatymų projektuose tos pačios lyties asmenims buvo neužtikrinamos daugelis teisių, kuriomis naudojosi heteroseksualios poros (kai kuriuose projektuose neužtikrinama paveldėjimo teisė, kituose – nustatomas skirtingas bendro turto režimas, dar kituose – teisė gauti našlio pensiją ir beveik visuose – neleidžiama bendrai įsivaikinti).
Taigi, mes buvome išskirti iš kitų: kuriamas kitas segregacinis institutas, kurio vienintelis tikslas – įtvirtinti, kad mūsų šeimos mažiau vertingos. Bergolijo remiamo projekto viršūnė – atimti teises, kurias valstybė mums jau buvo suteikusi.
O mes reikalavome tų pačių teisių tais pačiais vardais.
Popiežius Pranciškus dar turi laiko. Jeigu išties nori ką nors pakeisti, galėtų pamiršti civilines sąjungas ir pripažinti, kad santuokos lygybė – prieš kurią tiek kovojo Argentinoje – nesukėlė apokalipsės, o suteikė laimę ir laisvę tūkstančiams žmonių, niekam nekenkdama. Šio įstatymo dėka mano šalis yra teisingesnė.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Pranciškus galėtų aiškiai pasakyti, kad dviejų vyrų ar moterų meilė yra tokia pat graži kaip vyro ir moters meilė. Galėtų liautis prieštarauti lytiniam švietimui ir pasmerkti homofobinį priekabiavimą mokyklose. Galėtų pasmerkti neapykantos nusikaltimus, kai nužudoma daugybė LGBT žmonių Lotynų Amerikoje ir visame pasaulyje (patarčiau Pranciškui susirasti informaciją apie Danielį Zamudio, žiauriai nužudytą Čilėje 2012 m.). Galėtų atsistoti prieš visus ir pareikalauti, kad būtų panaikinti įstatymai dešimtyse šalių (tarp kitų – daugelyje Afrikos ir Viduriniųjų Rytų valstybėse), kuriais remiantis mes kalinami ar pasmerkiami mirčiai.
Popiežiaus, smerkiančio šiuos žiaurumus tokiose šalyse kaip Iranas, Tunisas ar Saudo Arabija, indėlis būtų milžiniškas ir padėtų išgelbėti gyvybes, užbaigti persekiojimus ir smurtą.
Nors, tiesą sakant, galėtų pradėti nuo katekizmo reformos, kuriame homoseksualumas – minimas po pornografijos, prostitucijos ir prievartavimų – apibūdinamas kaip „netvarkingas polinkis“ ir „didelis iškrypimas“. To jie moko vaikus, kurie pačiame XXI a. priims pirmąją komuniją.
Dabar, kai jau tapo popiežiumi, viskas jo rankose.