Romos martirologe – šventųjų ir kankinių knygoje – minima mažiausiai viena gėjų pora. Taip mano kai kurie istorikai, tyrinėję karių Sergijaus ir Bako, nukankintų IV a. Sirijoje, istoriją.
Jarmo.net koliažas/kairėje - Cristianas y Cristianos de Madrid LGTB+H piešinys, apačioje - 7 amžiaus ikona, saugoma Kijevo muziejuje. |
JAV istorikas, Jeilio universiteto profesorius Džonas Bosvelas (John Boswell, 1947–1994), remdamasis V a. graikų kalba užrašytu pasakojimu ir VII a. ikona, vaizduojančia šventuosius Sergijų ir Baką, 1994 m. išleistoje knygoje Same-SexUnions in Pre-Modern Europe („Tos pačios lyties sąjungos ikimodernioje Europoje“) teigia, kad abu karius siejo meilės ryšys.
Pasakojimas „Šventojo Sergijaus ir šventojo Bako aistra“ užrašytas apie 425 metus. Pasak teksto, Sergijus ir Bakas buvę aukšto rango romėnų karininkai, nukankinti imperatoriaus Galerijaus Maksimiano (260–311) kelionės į Viduriniuosius Rytus metu. Tuo metu krikščionys buvo persekiojami romėnų ir Sergijus ir Bakas krikščionybę išpažino slapta, tačiau atsisakydami dalyvauti pagonių dievo Jupiterio šventėje, išsidavė. Būsimi šventieji nesutiko atsisakyti krikščionių tikėjimo. Už tai jie buvo priversti persirengti moterimis, iš jų tyčiojosi ir kankino. Pirmas to neištvėrė Bakas ir mirė, po kelių dienų galvą nukirsdino ir Sergijui.
Pasak Dž. Bosvelo, tai, kaip pasakojime apibūdinami Sergijus ir Bakas – „meilės vienas kitam sujungti“ – būdingi tekstams, kuriuose kalbama apie heteroseksualius sutuoktinius. Be to, manoma, kad Sergijus ir Bakas atlikę senovinį „susibroliavimo“ – emocinio-romantinio ryšio sutvirtinimo bažnyčios akivaizdoje – ritualą, vadinamą adelphopoeze (adelfopoiesis). Dž. Bosvelo teigimu, toks ritualas dažnai reikšdavo kur kas daugiau nei paprastą „susibroliavimą“ ir tokiu būdu būdavo legitimuojamos homoseksualių žmonių sąjungos. Tokią nuomonę jis grindžia VII a. ikona, vaizduojančia šventuosius Sergijų ir Baką, o tarp jų – nedidelę Jėzaus figūrą.
Projekto The Legacy Project puslapyje, skirtame šv. Sergijui ir Bakui, teigiama, kad seniausiame įraše apie nukankinimą jie vadinami erastai – įsimylėjėliais – graikų kalba, o tai rodo jų intymų ryšį ir tai, kad jie galėjo būti atlikę adelfopoezės ritualą, kuris laikytas homoseksualių žmonių santuokos forma, egzistavusia ankstyvosios krikščionybės laikais.
Pasak straipsnio, šv. Sergijus ir Bakas „nors ir pripažinti kankiniais“, buvo „šių laikų bažnyčios ignoruojami“.
Katalikų bažnyčios istorijos tyrinėtojų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Vatikanistas, Romos popiežiškojo Grigaliaus universiteto dr. Filipas Domingesas (Filipe Domingues) teigia, kad „iš šiuo metu egzistuojančių įrašų labai sunku nustatyti, ar tikrai buvo homoseksualūs, ar, be to, atliko šį „susibroliavimo“ ritualą, kurį kai kurie istorikai šiuo metu interpretuoja kaip dviejų, vienas kitą mylinčių, homoseksualių asmenų sąjungą“. „Oficialiai jis [ritualas] niekada nebuvo pripažįstamas sakramentu kaip kad santuoka. Iš tikrųjų tai buvo dviejų draugų, turėjusių artimesnį santykį ir norėjusių susibroliuoti, aktas“. – teigė F. Domingesas.
Dž. Bosvelas surado dešimtis originalių rankraščių, aprašančių religinius santuokinius ritualus, kuriuos bažnyčiose Viduramžiais atliko katalikų ir ortodoksų dvasininkai, švęsdami tos pačios lyties asmenų sąjungas. Siekdamas pagrįsti savo išvadas, jis aplankė didžiausias Europos – tarp jų ir Vatikano – bibliotekas, kuriose surado apie 80 originalių rankraščių apie tos pačios lyties asmenų sąjungų ceremonijas. Remdamasis dokumentais istorikas teigia, kad krikščionių požiūris į homoseksualius asmenis buvo pozityvus iki pat XII amžiaus.