Kuo neapykanta (angl. hate speech) gėjams ir lesbietėms skiriasi nuo neapykantos žmonėms su negalia - vaikams ir suaugusiems? Niekuo.
 |
| Henrika Varnienė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Henrika Varnienė
Lietuvos negalios organizacijų forumo direktorė
Dalies visuomenės elgesys – kaip kad nuvilnijo paskutinę savaitę - lygiai taip pat žeidžia, menkina ir segreguoja ir gėjus, ir žmones su negalia.
Tik jeigu prieš politiką gėjų visi eina, kaip sakoma, „atviromis kortomis” – rėkia ir bliauna tiesiogiai, brutaliai - tai prieš neįgaliuosius nukreiptas menkinančias kalbas ir veiksmus dalis visuomenės modeliuoja subtiliai, rafinuotai ir aptakiai. Bet galutinis rezultatas lieka vis tiek toks pat – pavadinčiau tai „priešgenocidine” situacija.
Žinoma, į akis neįgaliajam pasakyti „koks tu invalidas” ar kaip kitaip sumenkinti šiais laikais tokios drąsos turi tik vienas kitas (nors tikrai yra), bet žmonių su negalia tam tikras menkinimas ir engimas persikelia į įvairių valdininkų, specialistų ir politikų kėdes ir, žinoma, sprendimus.
Panagrinėkime.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Neapykantos kalba - tai bet kokie nusikalstami veiksmai, kurie padaromi dėl išankstinių nuostatų. Neapykantos nusikaltimų žala išsiskiria ne tiek fizine ar turtine žala, kiek itin didele moraline žala, kadangi tokiomis nusikalstamomis veiklomis kėsinamasi į asmens tapatybę bei į asmenų lygiateisiškumą (Dažnai užduodami klausimai apie neapykantos nusikaltimus ir alternatyvią pranešimų platformą pranesk.manoteises.lt).
Pats baisiausias neapykantos kalbos nusikaltimas – tai genocidas. Švelnesnė genocido forma – segregacija - lygiateisiškumo pažeidimas.
Pavyzdžiui, visai nesenai vienoje labai gražioje Alytaus savivaldybėje buvo sprendžiamas vaikų su negalia švietimo klausimas. Visi žinom, kad Lietuvoje teisę į ugdymą užtikrina LR Konstitucija. Regis – aišku „du kart du” – visi vaikai turi teisę būti ugdomi nepriklausomai ar jie su negalia, ar be jos.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Tik ta teisė vaikams su negalia, pasirodo, nėra tokia pati, kaip vaikams be negalios. Kiekvieno vaiko atveju savivaldybės taryba sprendžia, ar vaikui su negalia bus prieinamas ugdymas ir lavinimas, ar ne.
Taip, kiekvienam vaikui ir sprendžia individualiai, ar suteikti pagalbą ugdytis, ar ne.
Vadinasi, kiekvienu atveju vaiko su negalia teisė į ugdymą, lavinimą, švietimą priklauso nuo savivaldybės tarybos malonės.
Kas tai – ne menkinimas dėl negalios? Kuo vaikas su negalia kitoks nei vaikas be negalios? Kodėl tuomet tokia segregacija? Kodėl Alytus? Nes nepatvirtino teisės ugdytis 40-čiai vaikų su negalia. O kas tai - ar ne lygiateisiškumo principo pažeidimas?
Kitas pavyzdys – daaaaug subtilesnis...
Vienoje gražioje savivaldybėje prie jūros šiuo metu kaip tik miesto taryba sprendžia, ar žmonėms su negalia ir vaikams su negalia galima bus sportuoti.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr |
Tik kai savivaldybės taryba numato, kad sportuoti vaikui su negalia (kuriam dažnu atveju būtina ir papildoma specialisto ar asistento, papildomo transporto pagalba) skiriama 0,10 eur. už vieną treniruotę... Čia ir už plaukimo treniruotę baseine, ir už krepšinio treniruotę, na, už bet kokią treniruotę žmogui su negalia. Aš galvoju, kad tai patyčios arba „hate speech" su visomis pasekmėmis...
Gal tegu pati savivaldybės taryba pasportuoja tokio lygio sporto veiklose, oi, atsiprašau, sporto renginiuose...
Beje, vertėtų įvertinti, kiek vienai treniruotei skiriama lėšų, tačiau kas konkreičiai už tas lėšas padaroma, kokio lygio treniruotės/būreliai surengiami, kokios konkrečiai negalios sportuoja... Juk yra didžiulis skirtumas sportuoti su vaiku autistu, su vaiku su proto negalia, ar kurčiuoju... Tiesiog yra didžiuliai skirtumai ir skirtingas pagalbos poreikis, kuris taip pat turi būti įvertintas remiant neįgaliųjų sportą...
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
O dabar kreipiuosi į kiekvieną miesto savivaldybės narį – kiek kainuoja jūsų vaiko sporto būrelis?
Galit neatsakyt man, bet atsakykite patys sau.
Ir politikams siūlau atidžiai perskaityti Neįgaliųjų teisių konvenciją - tada puikiai suprasite, kad neįgalieji, o ypač vaikai su negalia, turi turėti galimybę sportuoti kartu su visais, mokytis kartu su visasi, o ne segreguotuose dariniuose, kuriuos finansuoja pagal savo fantazijas vietos politikai.