Labai nuoširdus ir viešas mano laiškas visiems homofobiškai besijaučiantiems žmonėms. Galima pagalvoti, kad tuoj štai „Facebook‘e" prisipažinsiu esanti lezbietė, biseksuali, ar trans moteris. Tačiau yra visai ne taip, esu standartinė, heteroseksualios orientacijos moteris, laimingai ištekėjusi už standartinio, heteroseksualios orientacijos vyro, šiemet bus devyneri metai kaip vedę.
 |
| Ingė Štalytė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Ingė Štalytė
Ingė Štalytė
Kodėl tuomet rašau viešą laišką homofobiškai nusiteikusiems žmonėms? Koks mano reikalas? Todėl, kad artimai pažįstu bent 20 nuostabių LGBT bendruomenės narių, iš kurių informacijos homofobiškai nusiteikusi visuomenės dalis nebesugeba priimti.
Galbūt lengviau bus iš manęs, standartinės, heteroseksualios orientacijos moters.
Jie ne tik mano pažįstami ir draugai, jie visi yra kažkieno vaikai, broliai, sesės, pusbroliai, kolegos, mylimieji. Ir Jūs pažįstate LGBT bendruomenės narių. Jūs galbūt to nežinote, bet tikrai pažįstate.
Galbūt homoseksualus bus Jūsų dar negimęs vaikas, anūkas, galbūt dukterėčia, o gal pusbrolio vienas iš dvynukų. Pagalvokite apie tai, ar rašytumėte „reikia juos naikinti kaip amarus“ (deja, tai tiksli citata), apie savo giminaičių ir draugų vaikus? O apie savo gydytojos vaikus? Odontologo? Santechnikui, atvykusiam naktį į avarinį iškvietimą, pasakytumėte jam „norėčiau, kad tavo vaikas neegzistuotų"?
O savo vaikui pasakytumėte? Žinau pasakiusių. Žinau, kad jų dukrai skauda kasdien ir skaudės amžinai. Man, pagalvojus apie tai, užspaudžia gerklę.
Pabandykite suprasti du dalykus:
1. Žmogus negali pasirinkti savo seksualinės orientacijos. Jis ją įgyja prieš gimdamas. Jeigu galėtų pasirinkti, nė vienas nenorėtų būti gėjumi šitokioje mūsų Lietuvoje, patikėkit manim.
2. Tai nepagydoma ir neužkrečiama, nes tai ne liga. Jūsų vaikai pamatę vaivorykštę požeminėje perėjoje gėjais netaps. Taip, galbūt jie paklaus „mama, tėti, apie ką gi šitai?”, į ką Jums kažkodėl nemalonu ir nepatogu atsakyti. Štai paruoštukė: „tai vienos bendruomenės simbolis, čia pavaizduota, kad visiems primintų, jog žmonių esama įvairių ir kad reikia gerbti ir mylėti visus žmones”. Daugiau mažam vaikui žinoti nieko nereikia. O jei pamatys du besibučiuojančius vyrus, galite tiesiog pasakyti, kad tiesiog kai kurie vyrai myli vyrus.
 |
| Virginijos Kesminės nuotr. |
„Kodėl jie demonstruojasi”, „mes tai nesidemonstruojam”, „kam reikia žinoti kas su kuo miega”, „kokių dar teisių jie neturi” – tiesiog nebesvaikit.
Geriau pabandykit save pagauti, kaip paimat už rankos savo antrą pusę parduotuvėje, kad nepasimestumėte, kaip atsisveikinate bučinuku nueidami skirtingais keliais, kaip vedžiojate kartu šuniuką vienas kitam įsikibę už parankės, kaip restorane ar bare (na ten tais laikais, kai tai dar buvo dalykas) meiliai padedat vienas kitam galvą ant peties, ar naktiniame klube pasilaižot. Sensacijos? Nelabai.
Demonstruojamės nuolatos, tiesiog tai priimam kaip savaime suprantamą dalyką, to nejaučiame ir nepastebime aplinkoje. Tuo tarpu mano homoseksualios draugės turi nuolat galvoti, ar jos čia ir dabar yra saugios paimti vieną kitą už rankos, ar tai padariusios viešoje vietoje saugiai grįš namo.
Situacijos pavyzdys, kodėl reikalinga partnerystė: dvi vieną kitą mylinčios moterys gyvena 30 metų kartu, vienai iš jų sušlubuoja sveikata ir ji atsiduria ligoninėje. Jos mylimajai neteiks informacijos. Jeigu ji mirs, jos turtas priklausys valstybei arba galimai jos seniai išsižadėjusiems, iš namų išvariusiems homofobams tėvams, o jos mylimoji, su kuria dalinosi visą gyvenimą buitimi, laime ir vargu, eis į gatvę, jei butas mirusiosios vardu. Tai yra žiauru ir neteisinga.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Partnerystė iš nė kieno nieko neatima. Tradicinėms šeimoms nenutiks visiškai nieko, jei žmonės, tos pačios ar skirtingų lyčių, kartu gyvens ir turės teises į informaciją ir palikimą.
Jie tiesiog nori gyventi taip pat, kaip gyvename mes. Jie - mūsų draugai, kolegos, broliai, sesės, vaikai, anūkai. Linkiu, kad būtume ir išliktume vieni kitiems - žmonės.
Ir pabaigai, eilutė mano mylimoms draugėms ir draugams, kuriems šių dienų komentarai internetuose jau kemša gerkles ir tonomis krauna akmenis ant krūtinės: I stand with you.