Atlikėjas Tomas Alenčikas, žinomas kaip Alen Chicco, yra vaikinas, nebijantis garsiai kalbėti apie savo tapatybę. Jis klausytojus stebina ir ryškiu sceniniu įvaizdžiu: Tomas įsitikinęs, kad drabužiai neturi apibrėžti ir įrėminti žmonių, dėl to jis gali laisvai apsivilkti nuostabaus grožio suknią, pasidažyti ir žengti į sceną nepaisant to, kad dalis visuomenės pasijus šokiruota.
 |
| Alen Chicco | Mildos Vyšniauskaitės ir Kristinos Gulbinaitės nuotr. |
Jonas Valaitis,
Jarmo.net redaktorius
„Man labai patinka žmonės, kurie net būdami heteroseksualūs gali apsrengti kitos lyties žmonių drabužiais, eksperimentuoti. Matosi, kad tokie žmonės yra laisvi", - interviu portalui jarmo.net kalbėjo A. Chicco.
2017 metais muzikiniame projekte „Xfaktorius" išgarsėjęs atlikėjas pasakojo apie tai, kokie pokyčiai per pastaruosius 20 metų matomi Lietuvos mokyklose, kaip jis nusprendė žengti į sceną bei ką patartų jaunam, savęs ieškančiam žmogui, trokštančiam tiesiog būti savimi.
Šis tekstas - tai jarmo.net tekstų ciklo „(Ne)nuodėmė" dalis. Daugiau pasakojimų galite skaityti čia: „Ne nuodėmė": apie tuos, kurie renkasi meilę
-Vasario 16-ąją pristatėte naują kūrinį „Kelias". Pristatydamas jį sakėte, kad ši daina - apie LGBTQ+ žmonių kelią. Koks tas kelias?
-LGBTQ+ bendruomenė dar nėra suprasta visuomenės, laikoma mažuma. Išties, skiriu šią dainą LGBTQ+ žmonėms, nes pats esu šios bendruomenės narys ir galiu apie tai kalbėti. Lietuvoje nėra daug dainų apie LGBTQ+ žmones. Galbūt net visiškai nėra.
Man labai svarbu šią dainą dedikuoti pirmiausia LGBTQ+ žmonėms. Tačiau noriu pabrėžti, kad ši daina - kartu ir visiems tiems, kurie savęs ieško, yra pasimetę, patiria patyčias ir panašiai.
 |
| Alen Chicco | Mildos Vyšniauskaitės ir Kristinos Gulbinaitės nuotr. |
Aš trokštu, kad kiekvienas žmogus, besiklausantis šios dainos, surastų dalelę savęs.
-Palietėte labai jautrią temą - apie atstūmimą, nesupratimą. Esu skaitęs interviu, kuriame pasakojote apie mokyklos laikus ir minėjote, kad jie nebuvo labai lengvi. Kaip sekėsi tai išgyventi?
-Mano mokyklos laikai buvo gana lengvi palyginus su kitomis LGBTQ+ žmonių patirtimis. Kita vertus, mokyklose viena baisiausių patirčių yra patyčios. Su jomis susidurti gali visi nepaisant jų tapatybės. Patyčios egzistavo anksčiau, tačiau jų yra ir dabar. Esu patyręs patyčias, esu ir pats prie jų prisidėjęs. Tai yra periodas, kai, galima sakyti, esame dar gana kvaili.
Beje, dėl homoseksualumo, nesu sulaukęs tiek daug patyčių, nes tiek mokykloje, tiek po mokyklos nemažą laiko dalį praleidau spintoje - slėpiau orientaciją.
Tikriausiai tai ir buvo sunkiausia - ypač mokyklos laikais. Slėpti save, pritapti prie kitų, būti populiariu, bet ne tuo, kas esu, nėra lengva patirtis. Tarytum vaidinau vaidmenį.
Pamenu, kad LGBTQ+ žmonės atvirai nekalbėjo apie save tuo metu, kai mokiausi. Patirtys - skirtingos: vieni pasislėpdavo, apie kitus kalbėdavo. Tarytum du atskiri keliai: vienas savyje labai slepia ir užgniaužia, o kitas pakelia patyčias ir siekia tiesiog išgyventi.
 |
| Alen Chicco | Mildos Vyšniauskaitės ir Kristinos Gulbinaitės nuotr. |
Šiuo metu mokyklose moksleiviai pasikeitę, labiau priima kitos tapatybės žmones.
-Kalbant apie muziką, ar nuo vaikystės jautėte, kad Jums patinka dainuoti, kurti?
-Taip, nuo vaikystės. Tiesa, nuo darželio ar mokyklos laikų dainuoju, o pati kūryba pasireiškė šiek tiek vėliau, kai mokiausi paskutinėse klasėse. Tačiau man visuomet patikdavo rašyti eiles. O kai pradėjau rimtai kurti, supratau, kad man tai sekasi lengvai. Tai tapo mano aistra. O šiuo metu tai ir pragyvenimo šaltinis.
-O kaip apsisprendėte žengti į sceną?
-Šį apsisprendimą turėjau nuo vaikystės. Visuomet sakydavau tiek sau, tiek kitiems apie tai, jog svajoju dainuoti žmonėms. Tai buvo svajonė, kurią nuolat kardodavau, nors mažai žmonių ja realiai tikėjo. Tačiau kartodavau šią svajonę nuolat ir tai įaugo į kraują.
Visuomet žinodavau, kad koncertuosiu ir būsiu žinomas. Iki šiol to siekiu, nes nesu itin populiarius.
-Ar tikrai nesate populiarus?
-Muzikos pasaulyje dar ne (juokiasi, - aut. past.).
-Dėl pandemijos, kai renginiai yra apriboti, muzikos pasaulio žmonėms nėra lengvas laikas. Kaip sekasi išsiversti?
-Taip ir verčiuosi - praktiškai iš nieko. Valstybė nemoka išmokų - bent man. Tačiau apie tai negalvoju. Bandau susitelkti ties tuo, ką turiu. Visuomet kažkas atsiranda. Jeigu labai reikės - sugalvosiu, kaip užsidirbti. Žinoma, pinigų nėra. Metus negaliu savo veiklos vykdyti. Sunku neturėti savo darbo, į kurį įdėjai širdį. Bet kai viskas baigsis, mes grįšime su trenksmu.
 |
| Alen Chicco | Mildos Vyšniauskaitės ir Kristinos Gulbinaitės nuotr. |
-Žmogui yra svarbu būti laisvam. Dažnai, kai kalbame apie LGBTQ+ asmenis, paliečiame jų atsiskleidimo temą, tačiau kažkuria prasme išsilaisvina anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus nepaisant jo tapatybės. Ką galėtumėte pasakyti jauniems, savo kelio ieškantiems žmonėms. Kaip išdrįsti būti savimi?
-Įvairiems žmonėms gali padėti visai kiti dalykai. Aš dažniausiai sakau, kad jeigu tu turi kokią savybę ir nepasitiki dėl to savimi, susirask tave palaikančius draugus, bendraminčius. Bent man tai padėjo.
Štai po mokyklos blaškiausi, norėjau būti scenoje, bet dirbau nemėgiamą darbą. Ir tuomet aš įstojau į kolegiją ir susiradau bendraminčių. Tai buvo keli draugai, bet mane jie labai išlaisvino ir pradėjau daryti tai, ką visuomet norėjau.
Vienam sunku. Turi susikurti apie save saugų ratą, kuriame galėsi be paniekos gyventi, pasisemti energijos.
Ir žinoma svarbu tikėti savo galia. Aš tai vadinu galia.
-Dar visuomet LGBTQ+ žmonių klausiu apie jų atsiskleidimo laikotarpį. Ką Jums teko patirti? Koks buvo tas atsiskleidimas?
-Aš niekada nesureikšminau to. Mano galva, neprivalau niekam aiškintis. Man tas etikečių klijavimas siejasi su tuo, kad aš tarytum atsiskiriu.
Be abebejo, aš esu pasakęs savo draugams. Buvo mergina, kursiokė, kuri matė, kad esu homoseksualus, ji tarytum mane išprovokavo pasakyti. Tuo metu buvo ir gera, bet taip pat supratau, kad daugiau neprivalau kažko sakyti.
Kita vertus, dabar man nėra nejauku kalbėti apie savo tapatybę, jeigu manęs kas nors to paklausia, bet man tai niekada nebuvo pirminis dalykas, kuris mane apibūdina.
-Nesinori sau užklijuoti etikėtės?
-Taip. Aš save įvardiju kaip „gender queer" - man toks apibūdinimas labai patinka, nes vieną dieną aš jaučiuosi labai moteriškai, o kitą - vyriškai. Ta emocija gali keistis, todėl apibūdinimas „gender queer" man šiuo metu labai artimas.
O atsakant į klausimą, kokios buvo reakcijos, man atrodo, kad visi žinojo apie mano tapatybę ir niekam dėl to nebuvo jokio šoko. Tai nebuvo paslaptis.
-Kalbant apie etikečių klijavimą, man labai įsiminė viena Jūsų mintis apie drabužius, kad jie neturi apibrėžti lyties. Ar galite paaiškinti, kodėl taip manote?
-Patys drabužiai lyties neturi. Mes ją sukūrėme drabužiui. Tai išties tėra medžiaga.
Mes susikūrėme sau etikes, kurią rūbų pavidalu apsirengiame. Bet tai neapibrėžia kūno.
Man labai patinka žmonės, kurie net būdami heteroseksualūs gali apsirengti kitos lyties žmonių drabužiais, eksperimentuoti. Matosi, kad tokie žmonės yra laisvi. Tai gali padėti atsiskleisti. Parodo tavo aukštesnį lygį, nes tu savęs neįrėmini į jokius rėmus, į rūbus - taip pat.
-Ar pačio akimis Lietuva tampa laisvesnė, keičiasi?
-Man atrodo, kad labai keičiasi. Visas LGBTQ+ bendruomenės priėmimas vyksta palyginus lėtai, bet jeigu mes palyginsime 2000-uosius ir šiuos metus, skirtumus matysime akivaizdžius. Kiekvienais metais pokyčiai vis greitėja.
Matau, kaip mokyklose yra priimami įvairios tapatybės žmonės. Žinoma, yra dvi stovyklos: vieni visiškai homofobiški, o kiti mokiniai - labai laisvi.
Kai aš mokiausi, tokių stovyklų nebuvo. Buvo tik viena pusė - homofobai ir jiems pritariantys. Ir niekas su jais nesiginčijo. Dabar yra kitaip. Tad Lietuva keičiasi ir judame gera kryptimi.