Baimė, kad apie psichikos sveikatos sutrikimus, kriminalinę ar priklausomybėmis paženklintą praeitį sužinos darbdavys, – vienas dažniausių nuogąstavimų, kuriuos išsako socialinę atskirtį patiriantys žmonės. Pasak psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, toks jausmas žmogų įsuką į užburtą ratą – ne tik trukdo įsilieti į visuomenę, užmegzti santykius, susirasti darbą, bet ir gali sužlugdyti morališkai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
 |
| E. Laurinaitis | Pranešimo spaudai nuotr. |
Jaustis izoliuotu – tiksinti bomba
Su psichinių sutrikimų turinčiais pacientais dirbantis psichoterapeutas, doc. E. Laurinaitis sako, kad šiandien depresija visuomenėje jau yra pripažįstama kaip liga, kuriai skiriamas vis didesnis dėmesys, kai vos prieš du dešimtmečius šis sutrikimas buvo tapatinamas su paprasčiausiu tingėjimu.
„Kalbėjimo apie psichinę sveikatą, sunkumus išgyvenančius žmones, asmeninių jų istorijų viešojoje erdvėje girdime vis daugiau. Nepaisant to, vienas didžiausių mūsų visuomenėje įsitvirtinusių mitų – tai manymas, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės yra pavojingi ir jų reikia saugotis. Kai realiai yra priešingai. Statistika rodo, kad daugiausiai nusižengimų ar net nusikaltimų padaro taip vadinamieji „sveikieji“ ir „normalūs“ žmonės. Problema ta, kad jeigu nusikaltimą padaro psichinių sutrikimų turintis asmuo, buvęs vaikų globos namų auklėtinis ar nuo priklausomybių išsigydęs asmuo, dažniausiai tai plačiai nuskamba per visą žiniasklaidą ir meta šešėlį ant visų šiai grupei priklausančių žmonių. Tai vienas iš būdų, kaip formuojasi socialinė atskirtis“, – pasakoja psichoterapeutas.
Pasak pašnekovo, socialinė atskirtis labai kompleksinė problema, sudėtingas procesas, kai tam tikra žmonių grupė yra išskiriama iš kitų, stereotipizuojama ar net marginalizuojama ir atskiriama nuo visuomenės, darbo rinkos, švietimo sistemos. Ryškiausiai ji matoma tada, kai žmogus visuomenėje nepritampa dėl išorinių, aiškiai matomų požymių – negalios, rasės, ligos.
Tačiau egzistuoja ir kur kas subtilesni socialinės atskirties atvejai, kai socialiai atskirti asmenys neturi išorinių skiriamųjų požymių ir jų „kitoniškumo“ išoriškai nesimato. Pavyzdžiui, homoseksualai, psichikos sutrikimų turintys žmonės, iš laisvės atėmimo vietų išėję asmenys, buvę vaikų socialinės globos namų auklėtiniai, užsikrėtusieji ŽIV ar sergantys AIDS.
„Nuolatinis jausmas, kad į tave įtariai žiūri aplinkiniai, vengia tiesioginio kontakto, netiki pažadais. Tai socialinę atskirtį patiriančių žmonių kasdienybė. Taip jaustis, tai lyg gyventi su tiksinčia bomba. Tai ne tik žlugdo pasitikėjimą savimi, bet ir gali paskatinti grįžti prie buvusio gyvenimo būdo, pavyzdžiui priklausomybių“, – sako specialistas.
Doc. E. Laurinaičio teigimu, stereotipai veikia, nes žmogus kaip būtybė yra linkęs pavienį atvejį priskirti visumai, generalizuoti. Todėl vienam psichologinių sunkumų turinčiam žmogui nusižengus, visi psichikos sutrikimų turintys žmonės didžiajai visuomenės daliai ima atrodyti kaip nusikaltėliai, nors taip ir nėra.
Socialinę atskirtį mažina tolerancija
Anot jo, dauguma žmonių patys apie save linkę galvoti kaip apie tolerantiškus. Paradoksalu, tačiau nors dauguma pasisako, kad jaučiasi tolerantiškais kitų atžvilgiu, bet nenorėtų gyventi šalia homoseksualo, romo ar neįgalaus asmens.
„Manau, kad tolerancijos skatinimas yra pagrindinis socialinės atskirties mažinimo būdas. Smerkti kitokį nėra prigimtinė žmogaus savybė. Tolerancija gali būti ugdoma, tačiau ne iš žodžių ir kalbų, o iš asmeninės patirties ir gyvų pavyzdžių. Priimti „kitokį“ padeda suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų apskritai yra skirtingas. Taip galvojant, juk nesinori, kad tavęs kažkas netoleruotų, ar ne?“, – sako jis.
Patiriama socialinė atskirtis yra tiesiogiai susijusi su žmogus galimybėmis darbo rinkoje. Siekiant pagerinti neįgaliųjų situaciją, į šiuos asmenis, anot doc. E. Laurinaičio, reiktų žiūrėti per žmogaus teisių, o ne gailesčio prizmę.
Lietuvoje veikia ne viena socialinės atskirties mažinimo programa. Komunikacijos kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“ skatina ne tik visuomenę, bet ir darbdavius atkreipti dėmesį ir nuolat priminti, kad svarbiausia – darbuotojo kompetencija ir kvalifikacija, o ne asmeninė praeitis.
Visgi doc. E. Laurinaitis dalijasi, kad socialiai reikšmingas nuostatas lengviau keisti pradedant nuo vaikų, nes suaugusieji požiūrį keičia vangiai.
„Lietuvoje prie tolerancijos skatinimo prisideda ne vienoje šalies vykdomos programos. Pavyzdžiui, Vilniaus „Versmės“ katalikiška mokykla įgyvendina integruoto neįgaliųjų ugdymo programas ir taip skatina tolerantiškumą „kitokiems“ jau nuo pat mažų dienų. Tokią mokyklą baigę žmonės ne tik išmoksta padėti vaikams ir suaugusiems su negalia, bet ir moka kur kas geriau pastebėti jų gebėjimus“, – pokalbį apibendrina pašnekovas.