Vasarį, LGBTQ+ istorijos mėnesį, portalas jarmo.net ypatingą dėmesį skiria istorinėms LGBTQ+ asmenybėms. Vieną jų tyrinėjo dr. Ugnė Martija Andrijauskaitė. Naršydama archyvus, ji aptiko žinutę tarpukario Lietuvos spaudoje apie Teklę-Tadą. Mokslininkė, tyrinėdama šią asmenybę, sudėliojo įspūdingą įvykių ir liudijimų mozaiką. Toliau pateikiamas dr. U.Marijos Andrijauskaitės tyrimas.
 |
| Teklė-Tadas | Arhyvo nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė
Šioje atvejo analizėje pateikiama homoseksualios moters, gyvenusios XX a. 3 dešimtmečio Kaune istorija. Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve aptikti dokumentai leido iš labai arti pažvelgti ir patyrinėti Teklės Sabastijauskaitės, prisistatinėjusios Tadu Sabastijausku, gyvenimo epizodą.
Lietuvos istoriografijoje seksualumo istorija dar tik žengia pirmuosius žingsnius.
Šiai temai nagrinėti ne tik nėra parašyta išsamių monografijų, bet ir mažesnės apimties moksliniuose tyrimuose vis dar retai paliečiamos modernios istoriografijos nagrinėjamos kūniškumo problemos.
Todėl šis straipsnis – tai ne tik siekis įdėti indėlį į seksualumo istorijos tyrimus Lietuvos istoriografijoje bet ir skatinimas aktyviau tyrinėti LGBT istoriją bei nedidelė provokacija, kurios tikslas – pradėti diskusiją istorikų tarpe apie tokio pobūdžio tyrimus.
Atlikta atvejo analizė leido papasakoti Teklės Sabastijauskaitės istoriją, nutikusią XX a. pirmosios pusės Lietuvoje, laikinojoje sostinėje, Kaune. Straipsnyje bus aptariamas lezbianizmo kontekstas XX a. pradžios Europoje, analizuojama Teklės-Tado asmenybė, lytinė tapatybė bei orientacija, mėginamas įvertinti kauniečių ir Lietuvos visuomenės požiūris į tokio pobūdžio diversijas.
Moteris vyro kelnėse: Teklė-Tadas ir moterų homoseksualumo kontekstai XX a. pirmojoje pusėje
Pirmą kartą apie Teklę Sabastijauskaitę sužinome 1928 m. pabaigoje, kai ji pakliuvo į teisėsaugos ir žiniasklaidos akiratį, kada apsimetusi kriminalinės policijos valdininku Tadu Sabastijausku vienoje krautuvėje mėgino apgaulės būdu gauti prekių už 300 litų.
„Šaltinyje“ pasirodžiusi žinutė skelbė, jog vyriškais drabužiais apsirėdžiusi Teklė „į merginą savo būdu ir balsu mažai panaši.“
Šis, t. y. pirmasis žinomas T. Sabastijauskaitės nusikaltimas, įvykdytas „vyro kelnėse“ buvo suvoktas kaip paprasčiausia apgavystė, tačiau šio asmens įvykdyti vėlesni nusikaltimai, jų bylų dokumentai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) bei straipsniai bulvarinėje spaudoje leidžia papasakoti įdomią ir intriguojančią Teklės Sabastijauskaitės – Tado Sabastijausko gyvenimo istorijos atkarpą, panagrinėti lytinę inversiją ir lesbianizmą XX a. 3-4 dešimtmečio Lietuvoje.
Be abejonės, derėtų įvertinti tai, jog tik atsitiktinumas - būtent tyrinėjamos asmenybės polinkį nusikalsti – lėmė tai, jog yra išlikę nemažai dokumentų, leidžiančių pažvelgti į homoseksualios moters gyvenimą tarpukario Lietuvoje iš labai arti. 1908 m. gimusi Teklė Sabastijauskaitė teisme pasakojo, jog nuo 1924 m. ji visada dėvėjo vyriškus kostiumus ir dirbdavo vyriškus darbus.
1926 m. Teklė apsigyveno Kaune ir dirbo vyriškus darbus, visą laiką dėvėjo vyriškus drabužius. Dalis jos pažįstamų žinojo, jog ji yra mergina, bet kiti manė, jog Teklė yra vyriškis.
Tačiau šiuo atžvilgiu Teklė Sabastijauskaitė nebuvo išskirtinė figūra: panaši praktika buvo paplitusi modernioje Europoje: moterys, ieškodamos darbo, geresnio atlyginimo ar siekdamos didesnių laisvių, gyvendavo priėmusios vyrišką tapatybę.
Kai kurių tokių moterų tapatybės buvo atskleistos: pavyzdžiui, 1929 m. Didžiojoje Britanijoje išaiškėjo, jog karo didvyris pulkininkas Victor Barker iš tiesų buvo moteris vardu Valerie Arkell-Smith. Ji ne tik sėkmingai apsimetinėjo vyru, bet ir buvo vedusi kitą moterį. Ši istorija buvo plačiai aptarinėjama spaudoje tačiau manoma, jog nemažai panašių atvejų yra likę neišaiškinti.
Vyriška apranga buvo vienas pagrindinių XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje gyvenusių homoseksualių moterų skiriamasis bruožas.
Moterų lytines perversijas tyrinėjęs psichiatras Richard von Krafft-Ebing 1886 m. pasirodžiusioje savo knygoje Psychopathia Sexualis: eine Klinisch-Forensische Studie (Liet. „Seksualinė psichopatija: klinikinė-teismo medicinos studija“) rašė apie moteris, kurios elgėsi vyriškai, rinkosi dėvėti vyriškus drabužius.
Anot R. von Krafft-Ebing, vyriška moterų apranga ar elgesys buvo jų homoseksualumo požymiai, o moterys, ir atrodžiusios, ir besielgusios kaip vyrai, buvo „tikrosios“ lesbietės.
Lietuvoje apie tokius atvejus kol kas žinoma nedaug. Agnė Narušytė, tyrinėdama Teklės Sabastijauskaitės amžininkę, fotografę Veroniką Šleivytę, skyrė dėmesio jos homoseksualumui, paliktiems intymiems dienoraščiams ir atkreipė dėmesį į savotišką V. Šleivytės išvaizdą autoportrete: „ji nedrąsiai šypsodamasi stovi Viktariškiuose apsirengusi vyrišku kostiumu, užsirišusi kaklaraištį, su vyriška berete ant galvos, dešinę ranką įkišusi į kelnių kišenę, o kaire pasirėmusi tuomet tipiška lazdele riestu galu.“
Be vyriškos aprangos ir prisistatinėjimo vyrišku vardu, didesnių svarstymų apie Teklės asmenybę ir jos lytinę orientaciją įnešė jos liudijimas, jog ji niekuomet nejautė polinkio turėti lytinių santykių su vyrais, visuomet turėjo polinkį draugauti su moterimis ir jas glamonėjant jausdavo malonumą. Todėl spėjimas, kad Teklė Sabastijauskaitė gyveno kaip vyras Tadas Sabastijauskas tik dėl ekonominių priežasčių, gali pasirodyti nepakankamas ir greta Teklės-Tado lytinės tapatybės klausimo greta reikia kelti ir klausimą apie jos lytinę orientaciją.
Galima daryti prielaidą, jog Teklė rengėsi vyriškais drabužiais ir prisistatinėjo vyrišku vardu dėl to, kad tai buvo paprasčiausias būdas užmegzti romantinius santykius su kitomis merginomis. Panašios nuomonės laikosi dauguma LGBT istorijos tyrėjų, teigusių, jog XX a. pradžioje kai kurios moterys rengdavosi vyriškai dėl to, jog sulaukti dėmesio iš kitų moterų jos galėdavo tik įgyvendindamos egzistuojančias heteroseksualias paradigmas.
Nors Teklė Sabastijauskaitė savęs lesbiete ar homoseksualia niekada neįvardino, tai nėra priežastis abejoti dėl jos lytinės orientacijos: XX a. 3-4-ame dešimtmetyje homoseksualios moterys neretai netaikydavo sau jokių etikečių, tiesiog gyvendavo taip, kaip joms buvo įprasta, kaip, matyt, ir šio straipsnio herojė.
Taigi, kokia buvo toji Teklė Sabastijauskaitė, gyvenusi XX a. pirmosios pusės Kaune kaip Tadas Sabastijauskas?
„Heteroseksuali“ santuoka kaip homoseksualių santykių legitimacija Kaune 1930 m.
Po pirmojo į viešumą iškilusio (1928 m.) T. Sabastijauskaitės nusikaltimo „vyro kelnėse“ bei kitų smulkesnių prasižengimų, didžiausią ažiotažą sukėlė 1930 m. Kauno apygardos teisme nagrinėta byla dėl sukčiavimo.
1930 m. gegužės 15 d. kriminalinė policija gavo žinių, jog vyriškais rūbais besirengianti Teklė Sabastijauskaitė kaip Tadas Sabastijauskas gyveno Kaune ir iš vienos merginos išviliojo pinigų žadėdama ją vesti. Reaguodama į gautas žinias, policija atliko kratą įtariamosios namuose ir ją sulaikė.
Ši liūdnai pasibaigusi meilės istorija prasidėjo 1930 m. pavasarį, kai privačiame bute vykusio vakarėlio metu vyriškais drabužiais apsirengusi ir Tadu Sabastijausku prisistačiusi T. Sabastijauskaitė susipažino su Stase Garbačiauskaite.
S. Garbačiauskaitei nekilo jokios abejonės, jog Tadu Sabastijausku prisistatęs asmuo buvo vyras: „iš visos išvaizdos ir jos vyriškas apsirėdymas rodė, jog jis yra vyriškis.“ T. Sabastijauskaitė pastebėjusi, jog S. Garbačiauskaitė rodo jai simpatiją, su ja drauge šoko, kalbėjosi, flirtavo.
S. Garbačiauskaitė ir T. Sabastijauskas susitiko sekančią dieną po vakarėlio, prisipažino meilėje ir susitarė dėl vedybų, o gegužės mėnesį jos abi apsigyveno viename bute. Kartą grįžusi namo T. Sabastijauskaitė pasiskundė S. Garbačiauskaitei, jog ji buvo apvogta, todėl S. Garbačiauskaitė paskolino jai pinigų; taip pat būsimoms vedyboms pasiuvo porą kostiumų, pirko drabužių, skrybėlę, batus ir vestuvinius žiedus.
Be abejo, Teklė Sabastijauskaitė suprato, jog iš tiesų vesti S. Garbačiauskaitės ji nekada negalės, todėl, tyrėjų nuomone, ji daiktus iš „sužadėtinės“ išviliojo tyčia. Tą patį liudijo pati kaltinamoji: ji teismui pripažino planavusi iš Kauno išvažiuoti tik tada, kai bus pilnai apsirengusi ir nebeliks jokių kliūčių dėl vedybų.
T. Sabastijauskaitė žadėjo S. Garbačiauskaitei pranešti, jog dėl tam tikrų aplinkybių vestuvės negali įvykti, ir jos abi būtų persikėlę gyventi drauge pas S. Garbačiauskaitės gimines.
Nagrinėjant bylą, daugiausiai klausimų kilo dėl kaltinamosios lyties. Tikrosios Teklės-Tado lyties nesuprato net gydytojas Antanas Jurgelionis, 1929 m. liepą apžiūrėjęs sergančią T. Sabastijauskaitę ir išdavęs jai nedarbingumo pažymėjimą Tado Sabastijausko vardu.
Tuo metu Teklė-Tadas dirbo spaustuvėje, o jos vedėjas ją pažinojo kaip vyriškį Tadą Sabastijauską.
Įdomu ir intriguoja tai, jog nukentėjusioji S. Garbačiauskaitė liudijo, kad „visi buvo tos nuomonės, kad jis yra vyriškis, bet buvo ir gandų, kad persirengęs vyriškis yra moteris".
Taigi, tokie gandai vis tiek neatgrasė S. Garbačiauskaitės nuo santykių su T. Sabastijauskaite. Todėl gali būti, jog nukentėjusioji taip pat jautė potraukį moterims.
Bylos metu S. Garbačiauskaitė buvo 29-erių metų amžiaus ir netekėjusi. Štai, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje homoseksualios moterys neretai būdavo palaikomos „senmergėmis“ ir savo gyvenimo būdu, bendravimu su kitomis netekėjusiomis moterimis, kaip atrodė iš šalies, įtilpdavo į įprastus socialinius standartus.
Kadangi teismo proceso metu vis dar buvo abejonių dėl Teklės-Tado lyties, teismas nusprendė atlikti ekspertizę, kuria buvo nustatyta kaltinamosios lytis.
Ekspertizę atlikęs daktaras Pranciškus Vaiciuška pareiškė, kad „Teklė Sabastijauskaitė tikrai esanti moteris, jokių lyties iškrypimų žymių bei trūkumų nėra. Krūtys pilnai išsivysčiusios, normališkos, apčiuopiamos. Su vyrais lytinių santykių turėjusi. Pastebimas paaukštintas seksualinis jautrumas ir dėl to ji, glamonėdama moteris, galėjo jausti kažką vyriško.“
Tokios daktaro-eksperto išvados leidžia suprasti, jog moterų homoseksualumas nebuvo gerai pažįstamas, o seksualinis moterų pasitenkinimas sietas tik su heteroseksualiais lytiniais santykiais.
Homoseksualių moterų santykių specifika nebuvo suprasta ir Teismo. Kaltinamoji Teklė Sabastijauskaitė už apgaulės būdu išviliotą turtą buvo nubausta 8 mėnesius kalėti, tačiau kaltinamajai buvo skirta palengvinta bausmė, atsižvelgus į „eksperto pareiškimą dėl teisiamosios paaukštinto seksualinio jautrumo ir josios pareiškimo dėl santykiavimo su Garbačiauskaite motyvus“.
Pagrindinis argumentas, kodėl kaltinamoji verta pasigailėjimo, buvo jos lytinė orientacija, įvardinta „savališku psichikos stoviu“, t. y. psichikos sutrikimu.
Kita vertus, tuo metu visoje Europoje, priešingai nei vyrų, moterų homoseksualumas ilgą laiką nebuvo analizuojamas specialistų, juo nesidomėjo ir bulvarines naujienas mėgusi visuomenė. Tas pats atsispindėjo ir teisėje: juose kalbėta tik apie homoseksualius vyrų santykius.
Ne išimtis ir Lietuva: homoseksualūs santykiai abiejų pusių sutikimu nedrausti, tačiau aktualus baudžiamojo statuto straipsnis taikytas tik vyrams. Kadangi nagrinėjant Teklės Sabastijauskaitės bylą buvo paliesti gana delikatūs klausimai, liečiantys viešąją dorovę, Teklės Sabastijauskaitės bylą nutarta spręsti uždaromis durimis.
Nepaisant to, apie šią bylą žurnalistams sužinoti pavyko ir spaudoje pasirodė keletas straipsnių apie šią istoriją.
„Tempo“ priminė bylos priešistorę – kaip jau anksčiau apie Teklę-Tadą yra rašę laikraščiai, jog „viena Žaliakalny gyvenanti laisvo elgesio mergina įsivaizdino save vyru, apsiavė kelnėmis ir kitais vyro rūbais ir ėmė ieškoti sau panelių. Ji jautėsi vyru ir pasakojo, kad jai vieną kartą pasibučiuoti su mergina esą maloniau negu 100 kartų su vyru.“
„Diena“ rašė apie Teklės-Tado gyvenimą: kaip ji, pasivadinusi Tadu dirbo mašinisto padėjėjų, ir kaip jo draugai stebėjosi tuo, kad Tadas buvęs keisto sudėjimo, kalba plonu balsu, neturi nei barzdos, nei ūsų.
„Dienos“ žiniomis, dėl tokių bruožų bendradarbiai pravardžiuodavo Tadą Marcelka. Tiek laikraščiuose išspausdintos žinutės, tiek liudininkų ir kaltinamosios parodymai leidžia susidaryti įspūdį, jog Kaune buvo žinoma apie šią personą, Teklę Sabastijauskaitę, vadinusią save Tadu Sabastijausku ir mezgusią romantinius santykius su merginomis.
Tačiau netgi demaskavimas bei „Tempo“ išspausdinta Teklės-Tado nuotrauka vyriškais drabužiais, nepakeitė Teklės Sabastijauskaitės gyvenimo būdo ir nesumažino populiarumo tarp moterų.
Apskritai, be įvardintųjų straipsnių bulvarinėje spaudoje, jokio didesnio atgarsio Kaune ar Lietuvoje Teklės mėginimas vesti Stasę nesulaukė. Todėl peršasi išvada, jog toks elgesys ir gyvenimo būdas (bent jau tarp moterų) nebuvo itin skandalingas ar patraukiantis aplinkinių dėmesį.
Vagystės, piknaudžiavimas alkoholiu ir... atsivertimas?
1933 m. Teklė Sabastijauskaitė vėl pateko į policijos akiratį. Kaip ir ankstesnėje byloje, į Teismą kaltinamąją atvedė nepavykę romantiniai santykiai su kita moterimi.
Šį kartą T. Sabastijauskaitė buvo kaltinama Onos Kavaliauskaitės žiedo vagyste. Kadangi T. Sabastijauskaitė žiedą grąžino nukentėjusiai ir nuostolių nebuvo, Teismas, atsižvelgdamas į tai ir, be to, į tai, kad objektas vagystės buvo mažas ir į pačios vagystės aplinkybes, 1934 m. spalio 15 d. nuteisė T. Sabastijauskaitę 1,5 metams sunkiųjų darbų kalėjimo.
Kaltinamoji savo kaltės nepripažino ir parašė apeliacinį skundą, kuriame teigė, jog „nukentėjusi Kavaliauskaitė davė melagingus parodymus ir Veržbauskaitė Janina, turėdama pyktį, liudijo neteisingai, nes šį įtariamą žiedą ji pati man įdavė, bet kuomet aš su ja susipykau, ji apskundė mane. <...> jeigu šį žiedą būčiau pavogusi, tai nebūčiau viešai nešiojusi.“
Nagrinėdami skundą, Apeliaciniai rūmai išsiaiškino, jog nukentėjusioji Ona Kavaliauskaitė manė, jog Teklė Sabastijauskaitė yra vyras ir su ja draugavo, todėl neatmetė galimybės, jog T. Sabastijauskaitė buvo apskųsta abiem merginoms susipykus.
Buvo atsižvelgta ir į dar 1933 m. kovą duotus T. Sabastijauskaitės parodymus, jog ji palaikė romantinius santykius su O. Kavaliauskaite, tačiau tuo pat metu draugavo ir su kita mergina, vardu Vikte.
Būtent tai ir tapo Teklės-Tado ir Onos Kavaliauskaitės konflikto priežastimi, o keršydama buvusiam mylimajam, O. Kavaliauskaitė apskundė Tadą Sabastijauską dėl žiedo vagystės.
Todėl 1935-01-29 Teklei Sabastijauskaitei skirtą kardomąją priemonę Apeliaciniai rūmai nutarė panaikinti. Panašu, jog Teklės Sabastijauskaitės gyvenimas Kaune nebuvo itin laimingas ir paprastas.
Iki 1934 m. spalio, kada buvo paskelbtas teismo sprendimą pastarojoje byloje, T. Sabastijauskaitė įvykdė dar vieną nusikaltimą: 1934 m. rugsėjo 18 d. atsirakino pažįstamos Angelės Drazdienės butą ir mėgino jį apvogti.
Tą kaltinamoji darė apsvaigusi nuo alkoholio, todėl savo kaltę neigė bei teigė nieko neprisimenanti. T. Sabastijauskaitės įpročiai rengtis vyriškai nebuvo pasikeitę: nusikaltimo liudininkė Marijona Lorickienė pasakojo mačiusi, „kad į jos kiemą įėjo nepažįstamas vyras“, t. y., kaip vėliau paaiškėjo, vyriškus drabužius dėvinti T. Sabastijauskaitė.
Nors abi moterys kalbėjosi, M. Lorickienė buvo įsitikinusi, jog bendravo su vyru, Tadu Sabastijausku. Nukentėjusioji A. Drazdienė buvo porą metų pažįstama su T. Sabastijauskaite. Moterys susipažino gyvendamos greta. Iš pradžių A. Drazdienė nežinojo, jog jos pažįstamas Tadas Sabastijauskas iš tiesų buvo moteris, tačiau T. Sabastijauskui pradėjo rodyti romantinį susidomėjimą kaimynei, o ši, sužinojusi, jog jaunas vyras iš tiesų yra moteris, netgi pakeitė gyvenamąją vietą.
1934 m. rugsėjo 19 d. duodama parodymus A. Drazdienė teigė, jog ji nežinojo, ar T. Sabastijauskaitė iš tiesų norėjo ją apvogti, todėl nepatyrusi jokių nuostolių, pretenzijų kaltinamajai nepareiškė. Tačiau vėliau nukentėjusioji savo parodymus pakeitė ir teismui sakė, jog „iš M. Lioreckienės nupasakojimo ir iš esamos kambaryje netvarkos manau, kad Sabastijauskaitė norėjo mane apvogti.“
Už pastarąjį nusikaltimą Teismas nusprendė Teklę Sabastijauskaitę nubausti vieneriais metais ir šešiais mėnesiais sunkiųjų darbų kalėjimo su pasekmėmis <...>, bet išskaičiavus keturis mėnesius, iškalėtus iki teismo, laikyti ją kalėjime vienerius metus ir du mėnesius.
Veikiausiai paskatinta ankstesnio skundo sėkmės, T. Sabastijauskaitė pateikė dar vieną apeliacinį skundą dėl šio nusikaltimo, kuriame pripažino tik savo kaltę už tai, jog „būdamas girtumo stovy įėjau į butą.“ Tačiau šį kartą apeliacija buvo atmesta. Sunkiujų darbų kalėjime atliekama bausmė, izoliacija nuo kitų moterų kalinių privertė T. Sabastijauskaitę susimąstyti apie savo elgesį.
1936 m. sausio 2 d. Teklė Sabastijauskaitė pateikė prašymą Kauno apygardos teismui, kuriame teigė, jog „Nusikaltimus esu papildžius ne iš blogos valios bei pasipelnymo tikslams, bet būdama neblaiviam stovy <...> bei piktųjų žmonių įkalbėta. Ši klaida - paskutinė visam gyvenimui ir tikra pamoka silpnai moteriai.“
Nuteistoji meldė „malonės, pasigailėjimo manęs nelaimingos-silpnos sveikos moters ir man skirtos bausmės, prašau dovanoti 1/3 lygtinai“ „daugiau savo gyvenime nenusikalsti, būsiu ištikima, dora, sąžininga ir drausminga Lietuvos pilietė. Juodos valios ir piktųjų žmonių vengsiu ir kiekviename žingsnyje su jais neturėsiu jokių bendravimų.“
Šis prašymas dėl kalinės blogo elgesio, nemandagaus bendravimo su kalėjimo darbuotojais ir bendravimo su blogo elgesio kalinėmis, buvo atmestas.
Pats T. Sabastijauskaitės prašymo tekstas sukelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Ji išskirtinai stipriai neišreiškė nei savo moteriškosios, nei vyriškosios tapatybės. Itin įdomūs šio asmens parašai: dalis teismo dokumentų pasirašyta „T. Sabastijauskaitė“, dalis - „T. Sabastijaus“, o vykdydama 1934 m. sausio 20 d. jai skirtą kardomąją priemonę reguliariai registruotis policijos nuovadoje, ji pasirašinėjo vyriška pavarde - „T. Sabastijauskas“.
Po paskutinės bausmės daugiau žinių apie T. Sabastijauskaitės įvykdytus vėlesnius nusikaltimus nepavyko.
Lytinės orientacijos pakeisti neįmanoma, tačiau polinkio nusikalsti atsikratyti galima. Galbūt tai pavyko ir Teklei-Tadui?
Jos kriminalinė karjera, kūrybingi nesmurtiniai nusikaltimai, problemos su alkoholio vartojimu galėjo būti savotiškas protestas žmogaus, patyrusio vidines kančias ir ieškojusio būdo išreikšti savo vidinius išgyvenimus, arba tą paskatino mums nežinomos jos vaikystės patirtys.
Deja, su paskutiniu nusikaltimu ir malonės prašymo laišku ši istorija nutrūksta ir palieka mus tik spėlioti apie tolimesnį Teklės-Tado gyvenimą.
Išvados
Gana atsitiktinai tarpukario spaudoje aptiktos žinutės apie Teklę Sabastijauskaitę bei išlikę jai iškeltų baudžiamųjų bylų dokumentai leido atlikti atvejo analizę ir papasakoti homoseksualios moters patirtis XX a. trečio-ketvirto dešimtmečio Kaune.
Laikinojoje sostinėje, kaip ir to meto Europoje ar JAV, lesbietės save bei viena kitą dažniausiai identifikuodavo per vyrišką elgesį ir aprangą. Iš T. Sabastijauskaitės bei liudytojų apklausų paaiškėjo, jog Teklė-Tadas gyveno dvigubą gyvenimą: vieniems asmenims ji buvo pažįstama tik kaip Tadas, kiti žinojo kad Tadu prisistatinėjęs asmuo yra moteris.
Teklė-Tadas, imituodama vyrą, turėjo neblogą pasisekimą tarp moterų, mezgė romantinius santykius vildamasi, jog jos romantinės partnerės ilgainiui susitaikys su tuo, kad Teklė iš tiesų buvo biologinė moteris, tačiau tai nekliudys nei laimingam poros gyvenimui kartu ar netgi santuokos įteisinimui.
Teklės-Tado demaskavimas nesukėlė didelio ažiotažo ar pasmerkimo nei visuomenėje, nei nuo jos apgaulių nukentėjusiųjų tarpe. Kita vertus, pats moterų homoseksualumas buvo mažai pažįstamas tiek Teklę Sabastijauskaitę apžiūrėjusiam gydytojui, tiek pačiai Teklei. Atvirai pasakojusi apie savo jausmus bei potraukį moterims, ji tą aiškino kaip savaime suprantamą dalyką, netaikydama tam jokių šiandien įprastų sąvokų, kaip .
Teklės-Tado atvejis neatspindi pačio homoseksualumo vertinimo tuometinėje Lietuvos visuomenėje ir neįliustruoja universalių homoseksualių asmenų patirčių tarpukario Kaune, tačiau gali pasitarnauti atliekant tolimesnius seksualumo ir LGBT istorijos XX a. Lietuvoje tyrimus.