Singapūre gyvenantis Simonas Bartulis yra gerai žinomas LGBTQ žmonėms. Jo įrašai socialiniuose tinkluose ir straipsniai žmogaus teisių temomis paliečia skaudžias problemas. Vaikinas kalba apie tai, kaip jaučiasi kitos orientacijos žmonės Lietuvoje ir atskleidžia homofobiškų politikų veidmainystę ir melą.
 |
| Simonas Bartulis | Asmeninio archyvo nuotr. |
Simonas Bartulis: „Apie savo orientaciją supratau iš esmės kiek įmanoma anksti - maždaug dešimties, vienuolikos metų. Tas supratimas nebuvo išganingas, o priešingai - papildomas dirgiklis. Maži vaikai iš visuomenės informaciją pasisavina ganėtinai gerai, tad aš pats tuo metu supratau, jog būti kitokiu orientacijos prasme yra nepageidautinas dalykas.
Šeimoje, mokykloje, draugų ratuose apie homoseksualumą arba buvo nekalbama, arba kalbama negatyviai. Atmintyje įsirėžia lyginimas su pedofilais, ir ligoniais, tad koks dešimtmetis vaikas norėtų su tuo asocijuotis?
Dar blogiau - nebuvo jokios pozityvios informacinės atsvaros. Pozityvių LGBTQ asmenų istorijų girdėti nebuvo įmanoma, tad buvo sunku įsivaizduoti savo ateitį. Atrodė, jog gyveni pasaulyje, kuriame nėra alternatyvos heteroseksualumui, o jei ji yra, tai ji atrodo vieniša, izoliuojanti, ir nenormali. Tokia atmosfera skatina užsisklęsti aplinkai ir sau pačiam. Tad iki kokių 20-ties metų gyvenau su keista nuostata, kad nors ir man patinka išimtinai tos pačios lyties asmenys, aš vis tiek bandysiu gyventi heteroseksualų gyvenimą kaip vienintelį būdą išgyventi sėkmingai.
Mano patirtys vaikystėje, manau, prisidėjo prie šio nesugebėjimo atsiskleisti sau ir kitiems. Augau ganėtinai pavojingame rajone Kaune, kur berniukams tradicinis vyriškumas yra kaip socialinis resursas. Man ganėtinai pasisekė: mano pradinėje visi buvo itin draugiški, o aš pats nebuvau nei per daug vyriškas, nei stereotipiškai nevyriškas. Retai, nors tikrai reikėdavo mąstyti, ar bet kuriuo metu mano kūno kalba ar interesai/hobiai „neišduoda” mano homoseksualumo.
Tuo pat metu nebuvau „vyriškas” kai kuriais svarbiais aspektais. Visiškai nebūdavau agresyvus, man nepatikdavo sportas (ypač komandinis), ir buvau ganėtinai fiziškai silpnas. Neprikausomai nuo orientacijos, bet kuris berniukas dėl to patirs patyčių. Patyriau ir aš, ypač tam tikruose sporto būreliuose. Ten teko girdėti labai nemalonius epitetus. Pats geriausias įžeidimas buvo kito vadinimas homoseksualiu. Tai buvo ganėtinai siaubingas periodas gyvenime. Juokingiausia tai, kad nemaniau, kad iš manęs besišaipantys vyresnieji manė, jog esu homoseksualus. Nepaisant to, tai aiškiai parodė mano orientacijos nepageidaujamumą ir niekad nedavė man ramybės: gal jie žino? Fiziškai užpultas dėl to nebuvau, bet žinojau, kad tiesioginė gynybą (neigimas) nepadės. Manau, kad tuo metu manyje išsivystė tam tikras siaubingas suvokimas, kad gintis nuo patyčių galima tik jas pačiam įvaldžius. Perėjęs į katalikišką vidurinę mokyklą bandžiau kompensuoti savo viduje suprastą orientaciją. Mano (išimtinai) žodinės pašaipos kitiems tapo skydas dvejopai: tai apgynė nuo spekuliacijų apie mano orientaciją, bet taip pat demonstravo tam tikrą agresiją, situacijos kontroliavimą, kurio galbūt nepavyko turėti pradinėje bei popamokinėje veikloje. Pats prisimenu, kad net internalizavau homofobiją ir pats turėjau ganėtinai švelniai, bet vistiek negatyvias nuostatas homoseksualumo klausimu. Suaugus dėl savo elgesio vidurinėje labai gailiuosi, nes žinau, kaip stipriai tai gali pažeisti vaikų psichiką, moralę ir savivertę, ir bandau iš to pasidaryti pamoką sau.
Mano gyvenimas, požiūris į save, kitus ir LGBTQ klausimus labai pasikeitė išvykus į užsienį. 11-toje klasėje laimėjau stipendiją mokintis Vašingtone. Ten apie LGBTQ klausimus buvo kalbama žymiai atviriau, ir - nors ne visada - pozityviau. Tačiau tai vis tiek nesuteikė drąsos atsiverti mano šeimoje ir net draugų rate. Mano situacija buvo paradoksali: aš gyvenau itin progresyviame debatininkų ir intelektualių bendraamžių burbule, ir žinojau, kad tikrai dėl to manęs niekas nesmerktų. Tokios aplinkos, turbūt, man pavydėtų ne vienas LGBTQ jaunuolis. Bet kai dešimtis metų tau šeriama informacija, kuri tikrąjį tave demonizuoja, tu negali prisiversti būti savimi net pačiose draugiškiausiose socialinėse terpėse.
Pagaliau atsiskleisti pavyko tik išvykus studijuoti į Singapūrą. Man buvo 20 metų, ir aš atsiskleidžiau kaip biseksualus, nors širdyje žinojau, kad tai netiesa. Turbūt tai buvo mano būdas bent išlaikyti kažkokią tai galimų heteroseksualių santykių tikimybę ir iliuziją. Išvykus toli pagalvojau, kad jeigu atsiskleidimas pavyktų prastai, bent jau nebebūsiu ilgai tuose pačiuose socialinės erdvėse, ir atstūmimas jausis menkai. Mano draugai buvo beveik be išimties nuostabūs, nors jaučiau, kad buvo tokių, kurie apie tai nebenorėjo kalbėti ir tiesiog nusuko temą. Net ir tai man atrodė kaip pergalė. Tuo pat metu galvojau, kad niekada apie save nepasisakysiu tėvams. Jie niekada nebuvo itin konservatyvūs socialiniais klausimais, ir yra išsilavinę. Tačiau kaip ir su draugais, niekaip negalėjau nuspėti jų reakcijos, ir nusprendžiau tą klausimą atidėti kiek įmanoma vėliau.
Tik prasidėjus santykius su mano dabartiniu partneriu supratau, jog mano orientacija apima daugybę mano gyvenimo aspektų, apie kuriuos paprasčiausiai negalėčiau prasitarti nei pusė lūpos. Tuo metu taip pat buvau aktyviai pradėjęs rašyti LGBTQ temomis savo socialinėje medijoje, akademinėje karjeroje ir kitur, tad jaučiau, jog net dalinis tylėjimas apie save bus tam tikras savo potencialo ir laisvės apribojimas. Iki šiol esu laimingas, kaip neproblemiškai galiausiai mano tapatybė buvo priimta šeimoje.
Mano istorija nėra išskirtinė, ir, manau, jog ji labai pozityvi. Visada esu dėkingas savo artimai aplinkai, jog neturiu už nieką jausti gėdos ir slėptis. Būtent tas komfortas man leidžia toliau rašyti ir viešai kalbėti šia temą. Žinau, jog daugelis norėtų tai daryti, bet paprasčiausiai negali. Tai nebūtinai reiškia, jog būtina atsiskleisti - kiekvienas savo situaciją supranta geriausiai, ir žino, kad pastatys save į pavojų kalbėdamas apie savo seksualinę orientaciją. Tik tikiuosi, kad jau atsiskleidę nebijos kalbėti apie tai toliau ir ne tik su artimiausiais. Iš lėto visuomenė supras, jog LGBTQ asmenų yra kiekvieno aplinkoje. Kai tas laikas ateis, atsiskleisti galbūt galės visi kiti, kuriems dabar to padaryti neišeina.”
Pirmą kartą šis tekstas buvo paskelbtas 2019 metų rugsėjį puslapyje „Vasaris Bitė"
