Mano vardas Ignas. Rašau šį tekstą kartu su draugu, nes man pernelyg sunku vienam apie tai pasakoti. Per daug minčių. Per daug tamsos. Nors kartais suspurda mažytis šviesos trupinėlis, kuriuo noriu pasidalinti. Šis tekstas - tai tas trupinėlis, kurį noriu Tau duoti. Prašau, išklausyk mane.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Ignas
Šiuo metu man yra 17 metų. Pirmą kartą apie tai, kad esu kitoks nei visi likę berniukai, susimąsčiau būdamas 11 metų.
Ir tada pirmą kartą supratau, kad mano vaikystė baigėsi. Gaila, kad nerimas dėl savo kitoniškumo nutraukė tas mano galvoje žydėjusias pievas ir skraidžius drugius, kuriuos mes magiškai matome iki tam tikro amžiaus. Žvelgdamas iš šių dienų perspektyvos liūdnai susimąstau, kad pasaulis tada buvo niūri vieta, bet mano vaikiškos akys to nematė. Kaip ir nematė tikro tėvo.
11 metų supratau, kad man patinka mano klasiokas. Norėjau jį matyti vis dažniau. Jis mane traukė, buvo linksmas, man su juo buvo labai gera. Galbūt tai buvo meilės, kurios negavau vaikystėje, troškimas, o gal tik nauja gyvenimo pradžia save priimant tokį, koks esu, nepaisant to, ar aš tą meilę vaikystėje būčiau patyręs, ar nebūčiau.
Mane visą gyvenimą augino mama. Apie tai, kad esu homoseksualus, prisipažinau jai vasarą. Tą dieną darbavomės darže (augu kaime) ir ėmėme kalbėti apie mano tėvą. Staiga jos tiesiai paklausiau: „Kaip manai, jeigu mano tėvas nėra gėjus, kodėl aš toks esu?” Ji pažvelgė į mane: „Tu gėjus?”. Atsakiau, kad tai tiesa. Ji visada gerbė mano orientaciją, niekada dėl jos nepriekaištavo. „Tu esi mano sūnus ir aš tave myliu”, - iki šiol mane šildo šie jos ištarti žodžiai.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Tačiau pasaulis žiaurus ir mama jo negali paslėpti.
Kai apie savo orientaciją viešai pasakiau mokykloje, pirmaisiais metais pajutau daug užgauliojimų. Patyčios - kone kasdienybė. Girdėjau įvairius pasisakymus. Jaučiuosi nemėgiamas. Ėjau į ją tarytum į tą tamsą, kurioje manęs nemyli. Šiandien tai baigėsi. Pakalbėjo. Praėjo. Bet įskaudino. Jie pamiršo. Aš ne. Bet mėginu gydytis savo širdies žaizdas.
Aš esu įsitikinęs, kad nuo savęs nepabėgsi. Kiekvienas pereiname savo sielos kalnus ir upes. Ir viskas, ką mes turime šioje kelionėje, tėra mes patys. Štai kodėl aš ryžausi pasakyti, kad esu homoseksualus - tam, kad gyvenčiau laisvėje. Ir tokia yra mano laisvės kaina.
Beje, aš tikiu Dievu, nors esu homoseksualus. Bet tai ne tas piktas krikščionių Dievas, kurio reikia bijoti. Tai mylintis Dievas. Nes tas, kuris mus sukūrė, pasakė, kad jis yra meilė. O aš tikiu meile. Ir galvoju, kad kai įžengsiu vieną dieną į dangų, ta meilė mane apkabins už drąsą ir visus gyvenimo išbandymus. Stengiuosi taip gyventi, kad mano gyvenime būtų kuo daugiau meilės. Aš renkuosi meilę, o ne neapykantą sau.
P.S. Meilė viską mato. Todėl mes vis tiek atsiskleisime - danguje ar žemėje
Pirmą kartą šis tekstas buvo publikuotas 2019 metų lapkričio mėnesį puslapyje „Vasaris Bitė"
