Muzikos mokytoja Ausma Sakalauskaitė - katalikė. Kartu ji - ir LGBTQ+ aktyvistė, garsiai kalbanti apie savo tapatybę. Religijos įtaka visuomenės nuomonei apie neheteroseksualius žmones - šiuo metu kaip niekada jautri tema, kelianti daug diskusijų. Ir nors tikėjimas bei LGBTQ+ bendruomenė neretai yra priešinami, tačiau A. Sakalauskaitė įsitikinusi, kad tiek tikėjimas, tiek neheteroseksuali tapatybė dera tarpusavyje nepaisant to, kaip Bibliją interpretuotų šių laikų rašto aiškintojai.
 |
| Ausma Sakalauskaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jonas Valaitis
redakcija@jarmo.net
Šis tekstas - tai istorijų ciklo „(Ne)nuodėmė" dalis. Daugiau istorijų galite skaityti čia: „Ne nuodėmė": apie tuos, kurie renkasi meilę
Interviu portalui jarmo.net A. Sakalauskaitė kalbėjo, kad Bažnyčios požiūris į neheteroseksualius žmones sparčiai keičiasi. Tačiau diskriminacijos apraiškų joje taip pat neišvengiamai atsiranda - A. Sakalauskaitė praėjusiais metais dėl to, kad kalbėjo apie homoseksualumą, buvo atleista iš vargonininkės darbo.
Tačiau LGBTQ+ aktyvistė kalbėjo, kad ir visuomenė dažnai pamato vien tuos dvasininkus, kurie aršiai pasisako, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į kunigus, kurie visus žmones priima su meile.
-Esate muzikos mokytoja. Tikriausiai muziką mėgote nuo vaikystės? - pasiteiravau Ausmos.
-Musų šeimoje buvo daug muzikavimo. Mano tetos - muzikantės profesionalės, mūsų aplinkoje buvo įprasta muzikuoti, tarkime, šventėse ar susitikus giminaičius. Taigi, muzika mane nuolat supo. Atrodė, kad tai neatsiejama mūsų šeimos kultūros dalis, tad brolis ėmė mokytis griežti smuiku, o aš - groti pianinu.
-O kaip tikėjimas? Tikriausiai šeimos nariai tikintys, tiesa?
-Mano močiutė išties buvo labai uolus, doras ir tikintis žmogus, tad stengėsi mus auklėti, vesti į Bažnyčią, bet natūralu, kad sulaukus paauglystės iškilo bendražmogiški klausimai apie gyvenimo prasmę, kodėl čia esu, ką turiu padaryti, ir atsakymus visada duodavo religinės dogmos, bet natūralu paauglystėje tai kvestionuoti. Paauglystėje pas mane pasireiškė Dievo neigimas, vertybių permąstymas, tad buvo laikas, kad atrodė, jog čia pramanas.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuot. |
Kita vertus, pamenu, kad ankstyvoje paauglystėje tikėjimas buvo svarbus. Pamenu, su pusbroliu, bendraamžiais eidavome į kitą kaimą pėsčiomis tam, kad sudalyvautume mišiose. Regis, traukė ritualas, nors, tiesą pasakius, mažai ką supratome. Bet potraukis prie religinių išgyvenimų buvo.
Dar būdama paaugle pradėjau groti Bažnyčioje vargonais. Aš mokėjau groti fortepijonu, o naujai atėjęs kunigas paprašė. Sakiau, kad nemoku vargonais groti, bet jis žvelgė į mane drąsinančiai, norėjo, kad jauni žmonės įsitrauktų į Bažnyčios gyvenimą. Tuos kelis metus atsimenu kaip labai smagius, tarp jaunų žmonių, bendraminčių.
Giedodavome mišiose, rengdavome šokius šalia Bažnyčios. Tai buvo labai aktyvus, išties puikus laikas.
-Kiek metų jau grojate vargonais?
-Pradėjau nuo 16-kos, o studijuoti, šiek tiek daugiau suprasti apie šį instrumentą ėmiau vėliau, kai mokiausi konservatorijoje. Šiuo metu groju vargonais daugiau nei 20 metų.
-Ausma, o kaip ir kada supratote, kad esate homoseksuali?
-Tikriausiai tie klausimai lydėjo nuolat. Galvojau apie kitoniškumą, neradau vietos savo bendraamžių būryje, turėjau tokią nuojautą, kad nepritampu. Ir vėliau paauglystėje, kai išvažiavau 16-kos metų studijuoti į Kauną, atėjo aiškūs atsakymai, kuo aš kitokia.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Išsigandau tos pirmos minties, kad man patinka merginos, mėginau tą neigti ir visaip kaip tvarkytis. Tai buvo kelis metus trukęs gana sunkus etapas, kai atrodė, o gal ne, gal vis tik dar pasikeis ta orientacija. Buvo pamąstymų ir apie tai, kad gal nesutikau sau skirto vyro.
Bet ilgainiui priėmiau save. Mane supo labai gera aplinka: draugai ir šeima reagavo priimančiai.
-Labai džiugu girdėti, kad neatstūmė. Būna, kai vien dėl orientacijos šeimos narius atstumia.
-Žinoma. Aš gyvenu šiame pasaulyje, kuriame matau tokius skaudžius dalykus ir todėl pradėjau kalbėti apie savo tapatybę suprasdama, kad man būtų buvę svarbu paauglystėje girdėti atvirą žmogų, kuris yra ne kažkur už jūrų marių, o gyvena savo gyvenimą ir jame nėra nieko blogo.
 |
| Ausma Sakalauskaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Taigi, supratau, kad tikrai svarbu tuo dalintis. Aišku, tai turi tam tikrą kainą. Aš žinau, kad būna labai įvairiai: tėvai prakeikia, žmonės žudosi. Juk LGBTQ+ asmenų savižudybės rizika didesnė nei įprastai. Jau net nekalbu apie trans žmonių problematiką, kuri yra dar gilesnė, sudėtingesnė ir skaudesnė.
Man atrodo, kad yra svarbu įsitraukti į LGBTQ+ aktyvizmą, nors tai yra ir auka, bet aš norėčiau, kad mano vaikai, kita karta gyventų labiau priimančioje visuomenėje.
-Esate ir tikinti, ir homoseksuali. Tai dvi tapatybės dalys. Bet, deja, mūsų visuomenėje jos priešinamos, apipintos spekuliacijomis ir net iš kai kurių žmonių pasisakymų susidaro įspūdis, kad jeigu esi neheteroseksualios orientacijos, tu negali būti tikintis. Tačiau juk šias dvi tapatybės dalis galima suderinti?
-Be abejo, ir žmonės suderina įvairiais būdais savo atskiras tapatybių dalis. Šių polių spekuliacija, tikėjimo ir orientacijos supriešinimas yra iš abiejų pusių: tiek iš dalies katalikų, tiek iš dalies LGBTQ+ žmonių.
Po rinkimų mane iš Bažnyčios atleido vien todėl, nes aš kalbėjau, jog galima būti tikinčiu LGBTQ+ žmogumi, bet tai tik iliustruoja, kas vyksta.
Kai aš buvau tam tikrose organizacijose, LGBTQ+ veiklose, nemažai metų dirbau su savanoriais, tai ten aš jausdavau tokį LGBTQ+ žmonių požiūrį, kad jeigu esi LGBTQ+ žmogus, tai tarsi norma ir natūralu, jog turi būti aštrus katalikų priešininkas.
 |
| Ausma Sakalauskaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Man tos pusės yra nepriimtinos.
Dažniausiai girdime tokius kraštutinius pasisakymus, jie patraukia dėmesį. Apaštalai rašė apie tai prieš labai daug metų. Nėra nieko naujo, kad prisidengdami tikėjimo vėliava žmonės nori pateisinti savo polinkius į dogmatizmą, fariziejiškumą, rašto raidės laikymąsi. Kuo labiau eini prie raidės ir svaidaisi visokiomis katekizmų knygomis, tuo labiau tolsti nuo Dievo.
Aš tą matau ir šiomis dienomis. Turime kunigo Algirdo Toliato tokį neapgalvotą pasisakymą, išlindo ir kitų kunigų frazių. Šiuo metu apie tai daug kalbama.
Kita vertus, aš labiau raginčiau paklausyti kitos pusės - pavyzdžiui, yra Jėzuitai, kurie išleido ne vieną klipą, priima LGBTQ+ bendruomenę, yra dvasininkų, kurie neša gėrį ir meilę. Nusisukti nuo tų aršių aiškintojų, kurie tarytum sako kalbantys Dievo vardu, ignoruoti juos - tai atimtų iš jų mandatą. O dabar, kai jie gauna tą mikrofoną, galvoja, kad yra labai reikšmingi.
Bet Bažnyčia keičiasi - kaip ir likęs pasaulis.
-Kalbate apie svarbią ir aktualią problemą, kad tikintys LGBTQ+ žmonės pajaučia spaudimą tiek iš tikinčiųjų, tiek iš LGBTQ+ žmonių. Bet neaišku, o kaip susitaikyti šioms dviems pusėms. Juk popiežius pasakė, kad LGBTQ+ žmonės yra Dievo vaikai ir juos reikia mylėti, priimti, tačiau Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchai pateikė savo interpretaciją. Tad nuo ko reikėtų pradėti?
-Nesu tikra, ar yra receptas, ir net nežinau, ar reikalingas šis klausimas. Tarkime, tas klausimas labai aktualus tampa tam tikruose etapuose. Tačiau man pačiai šis klausimas nebėra aktualus, nes aš turiu savo pasaulį, kuriame žmonės turi panašias vertybes, mąstymą, dalis LGBTQ+, dalis - ne, bet galime kalbėti ir nesame priešiški.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Kita vertus, kaip ir sakėte apie popiežių, galima teigti, kad kai kurie hierarchai iškraipė popiežiaus žodžius sakydami, kad jis norėjo pasakyti ne tą. Bet tai nieko nekeičia. Galima putotis, sakyti, kad štai, kaip jie negerai pasakė. Bet tai nieko nelemia. Bažnyčia, kad ir kaip jie nenorėtų, pasikeis.
Galime grįžti į Bibliją ir klausti, kodėl Mozė 40 metų vedžiojo savo tautą po dykumą. Tam, kad išmirtų vergovės karta.
Dabar hierarchų pozicijose yra aršių radikalų, kurie gimė kitame tūkstantmetyje, patyrė kitokias grėsmes. Tam tikra prasme man jų net gaila. Bet tai yra natūralūs procesai. Tiesiog žmonės dabar gimsta, gyvena ir kuria save kitu pagrindu. Ir ta karta taip pat tampa kunigais, vyskupais.