Džiaugiamės galėdami pristatyti naują pokalbį iš serijos „Žmonės, kurių nebuvo". Mūsų pašnekovas – Antanas iš Kauno. Gimęs 1972 metais. Gayline.lt ir IRC kanalo #gays vienas iš įkūrėjų. Tikėjomės ir mūsų viltys pasitvirtino, kad su Antanu pokalbis išeis įdomus ne tik mums, bet ir Jums – „Geizerių" skaitytojams.
 |
| Antanas pasakojo, kad anksčiau LGBTI asmenys pažindavo vienas kitą iš slaptų, tik jiems žinomų ženklų | Asociatyvi pexels.com nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
– Kada ir kaip supratai, kad esi kitoks?
– Dar mokykloje supratau, kad traukia vaikinai. Pamatęs simpatišką vaikinuką pajusdavau, kad kažkas tarsi sukirbėdavo viduje. Nejučiomis, paslapčia pradėdavau į jį žvilgčioti. Na ir kai užsisvajodavau... Svajonėse merginų nebuvo.– Ar jau tada žinojai apie homoseksualumą?
– Tuo metu, kai supratau, kad esu homoseksualus, apie 1988-1989 metais nebuvo praktiškai jokios informacijos. Vienoje sovietinėje knygoje, skirtoje lytiniam švietimui, perskaičiau, kad tai iškrypimas. Ir pagalvojau, kad reikia pasitaisyti, kažkas ne visai gerai su manimi.
Vaikystėje apie „pedikus" girdėti neteko. Pamenu tik tai, kad visi žvairavo į kaimynystėje gyvenantį viengungį. Tuomet gyvenome bendrabutyje, man buvo 6-eri metai.
Kaip bebūtų keista, neigiama informacija suaktyvėjo daug vėliau, jau po 2000-ųjų, kartu su isterija dėl neigiamos informacijos nepilnamečiams ir neva būsimų nuogybių paradu Lietuvoje. 1990-aisiais homoseksualumas buvo daugiau egzotika, smalsu ir įdomu.
– O ką rašė to meto spauda? Ką rodė televizija?
– Prenumeruodavome savaitraštį „Kalba Vilnius“, kuriam būdavo TV programa bei įvairūs, anuomet gan drąsūs straipsniai, apie 1990-1991 metais. Ten sužinojau, kad „Pet Shop Boys“ grupės nariai – homoseksualūs. Tuomet žavėjausi jų kūryba, tad šis faktas buvo man labai svarbus. Perskaitęs pasijutau pasitikintis savimi.
– Kitokios orientacijos žmogaus gyvenime yra svarbus pirmasis susitikimas su kitu tokiu pat žmogumi. Kaip tai įvyko?
–Tai buvo mano studijų grupiokas KTU. Vieno vakarėlio metu bendrabutyje, kažkaip pradėjome kalbą, kad kiekvienas turime paslapčių. Ir jis pakvietė atvykti pas jį į Vilnių. Sakė nueisime ten, kur man patiks. Atvykau ir jis pasakė, jog eisime į gėjų klubą „Amsterdamas“, veikusį Mokslinės-Techninės bibliotekos kavinėje, rūsyje. Teko prisipažinti grupiokui, kad pataikė...
– Kaip žmonės susipažindavo tuo metu, be interneto, mobiliųjų telefonų, pažinčių programėlių?
– Sklido kalbos tarp žmonių, kad Kaune „tokie“ buriasi Ąžuolyne bei Ramybės parke. Kažkur prie tualetų. Laisvės alėjoje lietaus nuotekų grotelių eilė buvo vadinama „gėjų taku“. Jeigu eini juo – esi gėjus ir tai „slaptas“ ženklas kitiems gėjams.
Mano pažintys prasidėjo „Amsterdamo“ klube. Po pirmojo karto ten lankiausi gan dažnai. Tai buvo 1994-ieji. Pirmosios pažintys tada ir prasidėjo. Neilgalaikės. Bet itin romantiškos, apgaubtos švelnia paslaptimi. Interneto dar nebuvo. „Amsterdamas“ keitė lokaciją. Tačiau į jį traukiniu vykdavau keletą kartų per mėnesį. Po keleto metų jau ne vienas, o su draugais. Klubo organizatoriai net buvo nuolaidą įėjimui kurį laiką pritaikę – sakė, kad kai atvykstame mes kauniečiai, klube būna daug linksmiau.
– Ar apie Jus žinojo artimieji, draugai?
– Ne, anuomet niekas nežinojo. Buvau įsitikinęs, kad tai slėpiau užtikrintai ir neišsiduodavau. Stengdavausi kontroliuoti, kad kas nepastebėtų, jog žvilgčioju. O ypač jei vartojau alkoholį. Tuomet neatsipalaiduodavau, bet dešimteriopai pradėdavau save kontroliuoti kaip elgiuosi ir ką šneku. Tik po pirmojo vizito klube grįžau ankstyvą rytą į bendrabutį ir rėžiau kambariokams: va esu toks ir anoks, ar dabar nebijosit kartu gyventi? Neišsigando... Po to net kartu į klubą buvome nuvykę pasišokti.
Seserį su vyru pakviečiau į „Mefistofelio“ klubą Kaune. Prieš tai lankėmės įprastame klube ir pasiūliau nuvykti į įdomų klubą. Ten mane pamatė šokantį su draugu. Tad toks ir atsiskleidimas. Atstūmimo nebuvo, santykiai išliko šilti. Tėvai sužinojo daug vėliau, turbūt apie 2010 metais. Prasitarė sesuo. Šokas, pora mėnesių tylos. Ypač su tėvu. Po to bendravome, tačiau ši tema buvo tabu. Vėliau įvyko atšilimas, vykstame į svečius kartu su draugu. Bet šia tema nekalbame.
– Iki 1993 metų Lietuvoje galiojo baudžiamojo kodekso 122 straipsnis, kuris numatė baudžiamąją atsakomybę už vyro lytinį santykiavimą su vyru. Ar teko su tuo susidurti?
– Tuomet dar buvau užsisklendęs savyje. Jokių kontaktų, nei bendravimo, nei seksualinių neturėjau. Nepažinojau LGBT asmenų. Tad nebuvo ir preteksto BK straipsniui. Žinoma libido kunkuliavo, tačiau buvo tvirtai uždarytas „spintelėje“.
– Kaip gyveni dabar?
– Gyvenu kartu su partneriu virš 20 metų kartu. Istorija neįdomi Bendraujame su abiejų tėvais. Ir broliais, seserimis. Perduodame vieni kitiems linkėjimus. O susipažinome vakarėlio metu pas bendradarbį.
– Ką manai apie šiandieninę LGBTI padėtį Lietuvoje?
– Manau, kad agresyviąją homofobiją pakeitė intelektuali homofobija. Jei anksčiau buvo tiesiog kurstomos visuomenės baimės ir priešiškumas rėkiant apie iškrypėlius, kurie demonstruojasi, grobia vaikus, nuogi laksto gatvėmis, nupasakojamos „baisiausios“ iškrypėlių sekso akimirkos, tai dabar jau argumentuojama, kodėl LGBT teisių negalima suteikti ar negalima pripažinti tos pačios lyties šeimų. Žinoma, argumentai tie patys, kurie buvo naudojami vakarų šalyse 7 ir 8 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Dar pasitelkiami jau prieš pusę dešimtmečio diskredituoti „tyrimai“ apie LGBTI pripažinimo problemas ir pasekmes. Tačiau tai mūsų visuomenei gan nauja, tad kimbama ant šių kabliukų.
– Papasakok apie gayline.lt ir IRC kanalo gėjams įkūrimą.
– Turėjome IRC kanalą #gays, kuriame pradžioje buvo pora žmonių. O vėliau nuolat prisijungę bendravome virš 100. Teko ir interneto ryšį tarp Kauno ir Vilniaus atjungti, kad atgautume užgrobtą kanalą. Tai buvo metas, kuomet IT žmonės vieni kitus asmeniškai pažinojome. Tereikėjo gražiai paprašyti. Ir LGBT tinklapis augo nuo kelių žmonių, apsilankiusių per savaitę, iki keleto tūkstančių per dieną. Mūsų bendruomenės augimas ir atsiskleidimas interneto erdvėje tikrai įspūdingas. O dabar labai smagu, kad jauni žmonės įgijo daug daugiau drąsos ir nebijo pakovoti.