Merginos kūne gimęs, tačiau vaikinu tapęs klaipėdietis Emilis Majoras (19 m.) dar niekada nesijautė toks laimingas būdamas savimi. Bet translytis vaikinas neslepia, kad būdavo dienų, kai neigiami išgyvenimai veržėsi per kraštus ir viskas atrodė juoda. „Dėl to, kad nusprendžiau būti savimi, aš praradau labai daug artimų žmonių: šeimą, draugus, mane mylėjusius žmonės. Jie nepriėmė manęs. Tačiau nepaisant to mano gyvenime atsirado kitų nuostabių žmonių. Galvoju, kad gyvenimas tartum kelionė traukiniu: vienoje stotelėje vieni žmonės išlipa, o kitoje - įlipa nauji”, - įkvepiančiai kalbėjo vaikinas.
 |
| Emilis | Asmeninio archyvo nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Nors translytiškumas mūsų visuomenėje kol kas vertinamas dažniau neigiamai, o ne teigiamai, atsiranda vis daugiau drąsiai apie savo tapatybę kalbančių žmonių ir Emilis yra vienas iš jų.
Stereotipai, užgauliojimai ir diskriminacija – dažnai su tuo tenka susidurti translyčiams asmenims. Deja, nors visuomenė linkusi teisti praktiškai visus LGBTI asmenis, vargu, ar ji susipažinusi su šiai bendruomenei priklausančiais žmonėmis.
„Pasaulyje yra milijonai tokių žmonių, kurie ieško savęs ir savo tapatybės, ir jie išgyvena panašius jausmus”, – įsitikinęs Emilis, kviečiantis iš arčiau susipažinti, kas yra translytiškumas.
Žodynai translytiškumą dažniausiai apibūdina maždaug taip: „Translytis asmuo – tai asmuo, kuris savęs netapatina su savo biologine lytimi”.
„Translytis – tai žmogus, kuris jaučiasi esąs gimęs kitos lyties”, – paaiškino Emilis.
Mokslininkai pabrėžia, kad translytiškumas nebūtinai yra susijęs su seksualine orientacija. Translyčiai asmenys, pasirodo, gali būti tiek heteroseksualūs, tiek homoseksualūs, biseksualūs, aseksualūs ar kitos orientacijos. Kai kurie translyčiai asmenys keičia savo išvaizdą, lytį.
Emilis pasakojo, kaip suprato, kad yra translytis bei kaip į šią žinią reagavo jo artimieji.
– Emili, ką galėtumėte papasakoti apie savo vaikystę?
– Mano vaikystė nebuvo lengva. Iki 5-erių metų gyvenau kartu su 3 biologiniais broliais, proseneliais ir biologine mama. Tačiau netrukus atsidūrėme vaikų namuose – tėvai girtavo, o mes neturėjome net ko valgyti. Deja, tačiau ir vaikų namuose patyriau nemažai smurto bei patyčių. Kurį laiką svajojau apie pabėgimą iš šios įstaigos. Troškau, kad mano gyvenime atsirastų šeima, kuri mane priglaustų ir aš tapčiau pagaliau laimingas. Kurį laiką atrodė, kad mano svajonė išsipildė – šeimoje augau 12 metų iki kol man suėjo pilnametystė.
– Dažnai LGBTI asmenys vaikystėje patiria traumų, ypač tuomet, jeigu auga homofobiškoje aplinkoje. Kokioje aplinkoje jūs augote? Ar jautėtės saugus?
– Žinoma, augdamas pas globėjus aš domėjausi ir klausinėjau, koks yra jų požiūris į LGBTI. Mano šeima yra krikščioniška. Mano globėja – evangelikų reformatų kunigė. Taigi, man net buvo labai sunku ir išties be galo baisu pradėti apie tai kalbėti.
Pamenu, jei ko nors paklausdavau globėjos ar kitu vaikų, su kuriais augau toje šeimoje, būtent LGBTI tema, tai visų atsakymas būdavo kone vienodas: „Ai, man tai jie netrukdo, tik jau nepatinka, kad jie ten viešai demonstruojasi, tegul būna savo namuose ir daro ką tik nori, kam čia reikia, kad visi žinotų“.
Aš ir mano nebiologinė močiutė užmezgėme stiprų ryšį. Man patikdavo groti, dainuoti prie jos, rasdavome bendrą kalbą įvairiomis temomis. Buvo smagu su ja kalbėti. Ir štai pamenu tai taip, lyg viskas būtų nutikę vakar: vieną dieną pagalvojau, kad man įdomu, ką ji galvoja apie homoseksualumą, o ji atsakė, kad tai yra išsigimimas, čia reikia gydyti ir kad tai net visiškai nenormalu.
Žinoma, aš nepykstu ant jos, suprantu, kad jai atrodė, jog anksčiau to nebuvo, juk LGBTI asmenys buvo pasislėpę. Visuomenei trūko žinių ir informacijos šiais klausimais. Ir be galo gaila, kad praradome ryšį.
– Kiek Jums buvo metų, kaip supratote, kad esate translytis?
– Tuo metu man buvo 16 metų. Jau buvau pradėjęs domėtis, kas yra LGBTI asmenys. Ir staiga perskaičiau lyg apie save, kad yra tokie translyčiai, kurie jaučiasi esantys ne savo kūne. Toks jausmas mane apimdavo dar vaikų namuose, kai apsirengdavau savo brolio drabužius. Jie man patikdavo, jausdavausi gerai. Tiesiog emociškai žudė, kai globos namų auklėtoja liepė tuos drabužius nusivilkti ir jų daugiau niekada neleido dėvėti.
– Kokiam žmogui pirmiausia nusprendėte atskleisti savo tapatybę?
– Tai buvo mano mergina. Kai užmezgėme draugystę, dar nebuvau niekam atsiskleidęs. Visi manė, kad aš esu paprasta mergina. Kai mes pradėjome draugauti, aš jai nieko nesakiau, nes bijojau. Tačiau kai pamačiau, kokia ji palaikanti, suprantanti ir plačiai mąstanti, drįsau ištarti, kad aš esu translytis vaikinas. Ji tai priėmė. Ėmė kreiptis kitu, vyrišku vardu, ir nuolat palaikydavo mane. Labai džiaugiuosi, kad mano pirmasis atsiskleidimas buvo būtent toks.
– Lietuvoje egzistuoja įstatymai, kuriais draudžiama neapykanta LGBTI asmenų atžvilgiu. Tačiau žmogaus teisių aktyvistai pastebi – nors įstatymai yra, realiai LGBTI asmenys po patirtų neapykantos nusikaltimų, kai kreipiasi į teisėsaugos institucijas, reikalingos pagalbos sulaukia ne visada. Pagal statistiką, neapykantos nusikaltimų Lietuvoje yra mažiau nei Vakarų Europoje. Kaip jūs vertinate tokią situaciją? Ar pats turėjote neigiamų patirčių?
– Internete esu sulaukęs grasinimų susidoroti, įvairių įžeidžiančių žodžių. Pamenu, kai mano viena translytė draugė buvo sumušta būtent dėl savo tapatybės. Policijai ji nurodė, kad nusikaltimas įvykdytas būtent dėl neapykantos LGBTI grupei, tačiau pareigūnai viso to neįvertino. Tiesa sakant, mano draugė išgirdo, kad ji pati kalta, jog taip vaikšto apsirengusi. Smurtautojai buvo nubausti už viešosios tvarkos pažeidimą.
Tad tikrai esu įsitikinęs, kad LGBTI reikalingos pagalbos susilaukia ne visada.
– Ar esate dalyvavęs LGBTI eitynėse?
– Žygiavau 2020 metais liepos 11 dieną vykusiame „Vilniaus Pride”. Įdomus sutapimas – ši eisena vyko per mano gimtadienį. Iškart supratau, kad turiu čia atvažiuoti ir atšvęsti.
Susirinkome Vilniaus Katedroje, nuo kurios pajudėjome. Emocijos neapsakomos: gausybė žmonių ir visi man artimi, tarytum žinočiau juos. Būtent tai, kad ten buvome visi ar bent dauguma LGBTI žmonių, sukūrė išties saugią ir malonią atmosferą. Supratau, kad mūsų daug ir mes vieningi. Be galo džiaugiuosi, kad teko proga sudalyvauti šiose eitynėse
– Ką pasakytumėte žmonėms, o tokių yra net ir pačių LGBTI tarpe, kurie sako, jog „Pride" kelia tik įtampą visuomenėje?
–Kai kurie priešiškai nusiteikę žmonės sako: „Tai kam tų eitynių reikia”, „Kaip man tai paaiškinti vaikams?”, „Reklamuojasi, demonstruojasi jie čia pusnuogiai” ir panašiai. Bet kai aš nuvažiavau pats į tas eitynes, prieš tai galvodamas, kad ten išties visi pusnuogiai, išsirengę, išsidažę bus, man paaiškėjo, kad tai yra visiška netiesa. Ir tada tiems žmonėms mėginu paaiškinti, kad ne, mes nesireklamuojame ir nesidemonstruojame.
Eitynės rengiamos tam, kad parodytume, jog mes esam. Mano nuomone, svarbiausias šio proceso tikslas yra laimėti lygybę ir tas pačias teises, kokias turi likusi visuomenes dalis. Kalba eina ir apie santuokas, įsivaikinimą, o translyčiai asmenys turėtų iškovoti teisę lengviau pasikeisti lytį.
– Žmogaus teisių ekspertai kalba, kad lietuviai kaip tauta yra ne itin tolerantiška. Tai yra problema, nes kitos rasės, tautybės ar orientacijos asmenys jaučiasi esantys paribiuose. Kaip patartumėte spręsti šią problemą?
– Manau, kad reikia kalbėti ir šviesti visuomenę, kuri turi suprasti, kad būti LGBTI dalimi yra normalu, kad tai vyksta. Mūsų visuomenei nereikėtų galvoti, kad visa tai būtina drausti ar mėginti kažką slėpti. Priešingai – apie šias temas turėtų kalbėti didelę įtaką Lietuvoje turintys žmonės, nes būtent jų žodžius gali išgirsti daug žmonių, kurie ims ir susimąstys, kad LGBTI, kitos rasės, tautybės žmonės irgi yra lygūs.
Viliuosi, kad greitu laiku Lietuva išvys įstatymus, kurie leis tos pačios lyties asmenims tuoktis, auginti vaikus, translyčiams asmenims leist pasikeisti dokumentus be teismo. Reikia ginti žmonių teises neskirstant, kokia yra jų rasė, orientacija, tapatybė ar tautybė.
– Popiežius Pranciškus yra pareiškęs, kad LGBTI asmenys irgi yra Dievo vaikai ir juos reikia mylėti tokius, kokie jie yra. Lietuvoje Katalikų bažnyčios pozicija kategoriškai priešinga – homoseksualumas įvardijamas kaip nuodėmė. Kaip manote, ar gali LGBTI asmenys ir katalikų bažnyčia Lietuvoje rasti bendrą kalbą?
– Esu tikintis ir man labai liūdna, kad Lietuvoje yra tokia situacija. Labai norėčiau nuvažiuoti į mažą Lietuvos miestelį Nemulėlio Radviliškį, nueiti į jaukią bažnyčią, į kurią kažkada važiuodavome su globėjos šeima, bet, deja, nesijaučiu ten laukiamas. Bijau sulaukti piktų žvilgsnių, nes nebebendrauju su globėja ir šeima, kurioje augau. Globėjai sunku mane priimti – ji labai tiki Dievu, todėl jai tai nepriimtina.
Galbūt esu naivus, bet tikiu, kad įmanoma rasti bendrą kalbą. Juk visi mes žmonės. Manau, kad naujos kartos pakeis pasaulį, jau dabar situacija gerėja, jaunesni žmonės visai kitaip jau žiūri į LGBTI, todėl noriu tikėti, kad situacija pasikeis ir LGBTI žmonės galės ramiai eiti į bažnyčią nesmerkiami, – kalbėjo Emilis.
Translytis vaikinas dėstė, kad žmonės, supratę savo tapatybę, neturėtų užsisklęsti.
„Labai padeda kuomet surandi žmogų, kuris tave supranta. Yra net kelios LGBTI lietuvių grupės socialiniuose tinkluose, jose gali rasti bendraminčių, draugų”, – dėstė Emilis.
Klaipėdietis įsitikinęs – kiekvienas žmogus turėtų gyventi ne dėl kitų, o pirmiausia dėl savęs. „Žinau, kad tai daug kainuoja, juk turi daug ką paaukoti, kartais – draugus, artimuosius, šeimą. Bet tai tikrai verta. Aš pats dėl to, kad galėčiau būti savimi, praradau labai daug: šeimą, draugus, mylinčius žmones. Jie nepriėmė manęs, bet dabar suradau kitų nuostabių žmonių”, - sakė jis.